Pavasario saulutės paviliotas, Dinas Zauras vėl išėjo į gatves! Neabejojame, kad kur nors palydoje išvysite ir pažįstamus ratiliokų veidus, mat, kaip „Ratilio“ 50-mečiui skirtoje „Duokim garo“ laidoje sakė fizikas (ir ne tik) Vilius, fizikai yra patys muzikaliausi – užtat ir ansambliui Fizikos fakulteto auklėtinių netrūksta. Kol vieni siaučia Fiziko Dienoje (gal kokias patrankas Fizlende šaudo – netrukdykime jiems atlikti šios kilnios misijos), kiti gi leido žvilgtelėti mums į jų išradingas galvas – paskaitykim ir pirmyn pratęsti pažinties FiDi 51!

Ansambliečiai žavisi meistrišku Irmanto grojimu

Irmantas, Fizikos mokslų daktaras:

Kap mažas bovau, ni žonselius, ni jautelius neganiau, vo su lituokliu radijės ardžiau. Vo kap pajaugau, fizikas uždavėnius sprėst pradiejau. Anėi mon patėka ė sekies, dil tuo sumėslinau stuoti i fizikas-astrofizikas studijės Vilniaus universitetė. Šalėpas visomet bova mozėka: mokėnaus akordeuonu gruot, paskiau gitara. Toriejė tievs irašės i kasetė vėina banduonininka iš sava kaima. Taj da mokyklas laikas aš sidiedavau, klausydavau i bondydavau su akordeuonu atkartuot anuo gruojėma, ale nikap nesigaudava tu vėngrybiu sugruot. Čė bova pėrmuojė pažyntės su folkluoru. Rimčiau i anou pasinieriau tik studijoudams dokturantūruo, kumet atradau Tradiciniu šuokiu kluba. Po kažkėik laika suvuožuojau i „Ratilio“ nuetė, šuoktė pasimuokyt. Bet tep nutėka, ka jau per ontra repeticijė idavė mon koncertina i ronkas. Toliau bova kap tuo dainuo: Koncertiną tik paėmiau ir nutariau / Niekuomet neatsiskirt su ja, a kažkap tėn panaše. Vo je rimta, taj čė patarlė geriau vėliau negu nikumet poike tynk. Džiaugous suradės „Ratilio“, katramė ne tik turiejau pruogas susipažynt su lituviškuom tradicijuom, išmuokt vėsokiausiu dalyku, pakeliaut, pakoncertout įvairousiuos vėituos, bet ė sutėkt geriausiu draugu.

Lukas, Taikomosios fizikos ir pedagogikos bakalauras:

Koks gi tu esi, pirmakursi Lukai? Ateini į „Ratilio“ ansamblį parodyti, kaip puikiai leidi orą per balso stygas suderindamas liežuvio, žandikaulio ir lūpų judesius. Tu žinai, kad klubuose apsvaigstama nuo muzikos ritmo, kuris sutampa su širdies 60 dūžių per minutę (tūc tūc). Ir tarp ratiliokų visai ne „chemija“ tvyro, o fizika – taigi reikia laikytis šokant polką, kad neišskristum. Tu juk fizikas! Tavo stabas yra tikslumas ir vienareikšmiškumas. Pasaulis pažinus, deterministinis, ir viskas čia aišku!

O ar gali pagalvoti, Lukai, kad po keleto metų Tau nereikės galvoti, kaip dainuoti – užteks regėti, (apie) ką dainuoji. Užteks išsižioti ir Tavo balso rezonatoriai patys surezonuos su šalia stovinčių dainininkų balsais ir juos stiprins. Ar nustebtum, kad visai nesvarbu, kad nežinai, kokią natą groji armonika? Ar manai, kad šokyje reikia nuolat galvoti apie žingsnelius ir kojos pačios nesikilnoja? Ar gali įsivaizduoti, kad filosofinės diskusijos su ratiliokais apie nepažinų pasaulį, apie tai, kad dėsnių egzistavimas yra tik abejotina prielaida, Tave taip stipriai jaudins? Ar suprasi, kad jeigu šviesą galima aprašyti keliais modeliais (geometrinė optika, banginė optika, kvantinė optika), tai ir į bet kurį gyvenimo reiškinį galima žvelgti iš įvairių kampų? Ar suprasi, kad folkloro pateikėja močiutė dainuoja iš savo kampo ir visai nereikia į tą patį kampą su ja lįsti – susirask savo kampą! Ar suprasi, kad viskas yra taip daugiaprasmiška?

Taigi, Lukai, ir šį laišką suprask, kaip nori. Kaskart jį skaitydamas būsi jau kitame kampe.

 
„Pravadyrius“ ir ant scenos, ir klasėje, ir bičiulių būry

Katino dienos Kaziuko mugėje MIF užgavėniautojai

 

Kaip apskritimas būtų neįmanomas be π, taip „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“ be ansamblio matematikų! Pi dienos proga Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) auklėtiniai tęsia rubriką „Aš – ratiliokas“, demonstruodami, kad puikiai valdo ne tik skaičius, bet ir žodžius.

Ant šakių pamautos visos blogybės (E. Kurausko nuotr.)

„Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ – žodžiai, kurie lydėjo mus visą mėnesį, kurį vyko įdomi ir įvairiapusė Vilniaus universiteto Kultūros centro organizuota Užgavėnių programa. Pradėjome nuo paskaitos-susitikimo su mitologu ir religijotyrininku dr. Dainiumi Razausku, vėliau Užgavėnes pristatėme ERASMUS programos studentams, kartu su etnomuzikologe dr. Lina Laurinavičiūte-Petrošiene stebėjomės, kaip Užgavėnės švęstos XVI a. ir tarpukariu, jaukiai praleidome vakarus atvirose repeticijose mokydami Universiteto bendruomenę Užgavėnių dainų ir šokių. Žinoma, negalima pamiršti puikiųjų kaukių dirbtuvių – vadovaujami profesionalų: Jono Kriščiūno bei žemaitiška dvasia visus sužavėjusių Aldonos Kuprelytės ir Antano Vaškio, susipažinome su kaukių gamybos tradicija ir pasidarėme nuostabių kaukių. Visą renginių ciklą vainikavo kovo 1-ąją Vilniaus universiteto Didžiajame kieme vykusi teatralizuota Lašininio ir Kanapinio kova. Nors žiema ir nenorėjo pasiduoti ir į pagalbą pasikvietė uraganišką vėją, mes vis tiek ją išvijome ir jau kitą dieną džiaugėmės nuostabia Kaziuko muge. Tradicinė mugė šiemet vėl kvietė pasidžiaugti gausiu amatininkų būriu, pasigrožėti jų darbais, pažinti mūsų paveldą ir tai, kaip jis interpretuojamas šiandien. Prie šventės prisidėjome ir mes: dainavome įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainas ir kėlėme tikrą šokių sūkurį, kviesdami žiūrovus šokti kartu. Galų gale iš po debesų šydo išlindo saulė – atėjo pavasaris.

Akvilė

Pavasariniai paukšteliai

Džiaugiamės pristatydami naują ratilio.lt svetainės rubriką – „Aš – ratiliokas“! Ne paslaptis, kad folkloro ansamblis „Ratilio“ suburia įvairaus amžiaus, pomėgių, iš įvairių miestų atvažiavusius ir įvairiausius dalykus tyrinėjančius Vilniaus universiteto studentus bei alumnus. Kiekvieno pasaulėvaizdis praturtina ansamblio veidą ir yra jo stiprybės pamatas. Kviečiame susipažinti su ansamblio nariais, įvairių fakultetų auklėtiniais, iš arčiau.

Šįsyk gražia Valstybės atkūrimo dienos proga Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentai ir dėstytojai dalijasi pamąstymais apie patriotiškumą, pasakoja apie savo santykį su universitetu, folkloru, Tėvyne. Malonaus skaitymo! 

 

 Ūla ratiliokišką Naujųjų metų dieną

Ūla, TSPMI 1 kurso Politikos mokslų bakalaurantė:

Prieš pusę metų mano gyvenime atsirado du nuostabūs dalykai – politikos mokslų studijos VU TSPMI ir folkloro ansamblis „Ratilio“. Kalbant apie TSPMI, jis yra inovatyvus, kokybiškas, spalvingas, jame dėsto ir studijuoja skirtingos pasaulėžiūros, įvairių idėjų bei pomėgių žmonės, savo veikla kuriantys Lietuvos ateitį. Tai motyvuota aplinka, skatinanti augti ir veikti. Na, o ateitis remiasi į praeitį, tad taip organiškai susisieja studijos ir dalyvavimas ansamblyje. „Ratilio“ yra kur kas daugiau negu repeticijos ir koncertai, tai ir tam tikras gyvenimo būdas: tradicijų, vertybių puoselėjimas, bendruomeniškumas, švenčių sutikimas kartu. Su ansambliu keliaujame po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Nepakartojamas jausmas koncertuojant su „Ratilio“ susipažinti su savo tautiečiais, kurių galbūt gyvenime daugiau nebesutiksi, bendrauti per dainą, šokį, žaidimus. Folkloras mus jungia, suvienija bent vienam vakarui. Nėra valstybės kaip fizinio, apčiuopiamo dalyko. Valstybė labiau yra žmonės, jų tarpusavio santykiai, koncepcija, esanti mūsų galvose. Paskaitų metu susipažinome su įsivaizduojamų bendruomenių (angl. imagined communities) teorija, kuri teigia, kad, nors realiai nepažįstame vieni kitų, tautą įsivaizduojame ir tapatinamės su jos įvaizdžiu. Manau, kad vakaronės, pasibuvimas drauge ir kuria bendrystę, žmogaus ryšį su žmogumi. O tas ryšys – tai brangiausia vertybė, nors ir nepamatuojama, neapčiuopiama. Puoselėti tą ryšį ir linkiu Lietuvai 101-ojo gimtadienio proga.

 

Augminas, TSPMI 4 kurso Politikos mokslų bakalaurantas:

„Ratilio“, kaip bebūtų keista, iš pradžių man buvo dalykas su patriotiškumu ar pilietiškumu turįs mažai bendro. Į ansamblį atėjau veikiau iš smalsumo, o pasilikau veikiau dėl to, kad mane patraukė ta keista folklorinio meno forma (taip, kaip mane traukia daugelis senų dalykų, dažnai vien dėl to, kad jie seni) ir suradau bičiulių, vienaip ar kitaip panašių į save. Tačiau folkloras man mažai kuo siejosi su kažkokia patriotine ar pilietine laikysena. Polkos trypimas man neatrodė kažkuo patriotiškesnis už tango, o sutartinių sekundos pilietiškesnės už, pavyzdžiui, vingiuojančias grigališkojo choralo melodijas.

Patriotiškumas yra keistas ir sudėtingas dalykas. Daugelis žmonių visais laikais jausdavosi prisirišę prie to, kas jiems pažįstama, artima ir sava. Būti patriotu taip pat reiškia būti kolektyvo dalimi, pripažinti, kad tavo likimas bent iš dalies yra bendras su daugelio kitų, dažnai nė nepažįstamų žmonių, su kuriais tau teko malonė ar neganda gyventi vienoje vietoje ir kalbėti viena kalba.

Viena stipriausių mane su tuo, ką būtų galima pavadinti „istorine atmintimi“, susiejančių patirčių buvo ansamblio kelionė į Kazachstaną, kur lankėme buvusias tremties vietas – vietas, kur stovėjo lageriai, tremtinių kapines, jiems skirtus memorialus, muziejus – ir visa tai darėme dainuodami tremtinių dainas. Matyti tragedijos vietas reiškė išgyventi jos realumą. Pagalvojus atrodo keista, jog nė nepapasakotos tų žmonių istorijos lankant jų kančios vietas kažkokiu būdu tapo ir mano istorijos dalimi, bet, matyt, galų gale ryšys su Lietuva ir yra išgyvenamas būtent taip – jo negali tiesiog imti įdiegti, jį reikia patirti.

Augminas su sese šimtmečio Vasario 16-ąją 

 

 Ainė Krasnojarske (už kadro ir kiti ratiliokai:)) Ainė, TSPMI profesorė:

Į folklorą esu įsitraukusi nuo pat gimimo. Net ne nuo gimimo, bet netgi prieš gimimą. Mano tėvai studijų laikais pateko į tokią etnokultūrinę subkultūrą, kuri sovietmečiu buvo labai įdomus reiškinys. Jis ir dabar yra įdomus reiškinys, bet apie jį mažai kas žino, nes daug kam folkloras asocijuojasi su kažkokiais tautinių šokių kolektyvais ar liaudiškom kapelom, kurias girdi per radiją ar televiziją. Tačiau tai absoliučiai skirtingi dalykai. <...> [F]olkloras yra toks labiau džiazas. (Džiazas yra kita mano labai mylima sritis ir man tie dalykai labai susisieja.) Folkloras yra laisvas iš savęs. Jis yra labai improvizacinis. Todėl sovietmečiu į jį buvo žiūrima labai įtariai, mažų mažiausiai. Ne tik dėl to, kad ten nebuvo dainų apie Leniną ar traktorių, bet visa laikysena iš principo buvo nepriimtina. <...>

Aš toje subkultūroje nuo pat mažumės buvau. Kartu su tėvais eidavau į Mokslų akademijos folkloro ansamblį. Vadovė pastebėjo, kad moku dainuoti ir taip nuo trejų metų pradėjau koncertuoti ir tapau pilnaverte dalyve. Vėliau, kai įstojau į universitetą, automatiškai atėjau į „Ratilio“. <...> Iki šiol ta folkloro subkultūra man yra labai svarbi. Žmonės ten yra kažkokie tikri. Su jais yra visai kitas jausmas nei su kitais žmonėmis bendraujant. Man ten labai gera būti. <...>

Į Šaulių sąjungą įstojau labai simboliškai, Vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Atsigręžus į Šaulių istorija, galima matyti, kad tai buvo nepaprastai svarbi organizacija tarpukariu ir labai norėtųsi tą dalyką atgaivinti, kad tai nėra vien karinė organizacija. Šaulių ideologija, V. Putvinskio suformuota, yra nepaprastai graži. Jo nuomone, šauliai yra Lietuvos dvasinė aristokratija – žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė ir kurie turi tvirtą moralinį pagrindą. <...> Taigi norėjau pradėti nuo savęs ir įkvėpti kitus – būtų smagu, kad taip, kaip ir tarpukariu, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis priklausytų šauliams. Ir mūsų studentai, kurie yra tokie pilietiški ir patriotiški, galėtų stoti į Šaulių sąjungą ir duoti gerą postūmį ir organizacijai, ir valstybei. <...>

Aš norėčiau matyti pilietišką Lietuvą, su stipriomis bendruomenėmis, kurios nelauktų, kad valdžia kažką paduos, kurios pačios kažką darytų ir veiktų. Tas veikimas svarbus ne tik valstybei, jis įprasmina ir pačių žmonių gyvenimą. Kai galvojame, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos, nemanau, kad tai yra susiję vien tik su finansais. Čia yra susiję ir su tuo, kaip tu matai savo vietą, savo prasmę. Labai norėtųsi, kad žmonės jaustųsi įprasminę savo gyvenimus čia, Lietuvoje.

Ko labiausiai palinkėčiau Lietuvai, tai viena vertus politikų, kita vertus, menininkų ir intelektualų, kurie turėtų savyje įkvėpimo ir kurie padėtų atrasti Lietuvai save ir savo tapatybę. Mes turime nepaprastai turtingą istorinį ir kultūrinį klodą, bet kartais atrodo, kad mes pasimetę, nežinome, iš kurio kultūrinio sluoksnio semtis įkvėpimo savo tapatybei. Reikia lyderystės, kuri padėtų tą tapatybę iš naujo atrasti ir suvokti, kokie mes nepaprastai turtingi, ne tik regiono, bet ir visos Europos lygmeniu.

Visą interviu su Aine skaitykite VU TSPMI tinklalapyje.

Mielos sesės mes dainuokim
Su žirgeliais greit važiuokim,
Kad lineliai mūs derėtų,
Sesės drobes aust mokėtų.

Po Velykų reiks ženytis,
Drobes rėžti ir dalyti,
Reiks aprėdyt bernuželį,
Seną uošvę, dieverėlį.

Jaunimo daina besivažinėjant rogėmis per Užgavėnes. Pabojų kaimas, Pušaloto valsčius.

 Užgavėnės už kampo (ratiliokai 2013 m.)

Nors Užgavėnės – tik viena iš daugelio gražių tradicinių lietuviškų švenčių, dėl savo unikalios dvasios, linksmybių, archajinių papročių, burtų ir gilios mitologinės prasmės jos užima ypatingą vietą tarp pavasario ir visų metų švenčių. Etnokosmologo Jono Vaiškūno žodžiais, Užgavėnės mena ir senovinius indo-europiečių mitus apie saulės išvadavimą iš chaoso jėgų nelaisvės, žygdarbį, kurį įvykdyti padeda dvylika lietuviško Zodiako ženklų, sutampančių su ne vienu šventės persirengėliu, tokiu kaip gervė, žirgas ar ožys.

O kad tokią turtingą šventę būtų lengviau ir smagiau švęsti, pravartu pasikartoti ir kai kuriuos Užgavėnių bruožus. Etnologė prof. Pranė Dundulienė išskiria devynis svarbius elementus, būdingus Užgavėnių šventei. Štai keletas iš jų:

  • Vaišės – Užgavėnių dieną žmonės valgydavo 9 ar net 12 kartų. Skaičius 9 yra magiškas, be kitų dalykų reiškiantis pilnatvę, visų galimybių išpildymą. Dvyliktukas šiuo atveju simbolizuodavo dvyliką sočių mėnesių.
  • Važinėjimasis po laukus, arkliais kinkytais vežimais, čiužinėjimas po kalnus – tai maginė priemonė, siekiant turėti gerą linų ir javų derlių. Daugiausiai tai darydavo vaikai, jaunimas. Pagal paprotį linų laukai kartais būdavo apvažiuojami ne vieną kartą. Būdavo siekiama ir išvirsti iš rogių, pasivolioti ant žemės. Tokiu būdu atgaivinama žemė, duodant jai dalį savo jėgų.
  • Kitos svarbios apeigos, be kurių neapsieidavo nei važinėjimasis, nei Užgavėnės apskritai, yra laistymasis vandeniu. Taip yra didinamas upių, ežerų ir visos aplinkos vandeningumas, pasėliams ir visai augmenijai užtikrinamas pakankamas lietaus kiekis.
  • Įdomus archajinis Užgavėnių paprotys, kurio reikšmė šioje šventėje tiksliai nežinoma, yra arklių lenktynės, manoma, turinčios ryšių su mirusiųjų kultu. Kaip teigia prof. P. Dundulienė, anot IX a. pirklio ir keliautojo Vulfstano, arklių lenktynės būdavo aisčių mirusiojo laidojimo apeigų dalis. Siekiant padalinti velionio turtą, jis 5-6 dalimis būdavo išdėstomas per vieną mylią, nuo paprasčiausių dalykų iki brangiausių, esančių toliausiai. Greičiausiajam raiteliui tokiu būdu ir atitekdavo geriausia turto dalis. Arklių lenktynės, jomis pagerbiant mirusįjį, buvo būdingos ir senovės romėnams, graikams, kai kurioms Kaukazo tautoms.
  • Supimasis – maginis veiksmas, kuriuo įvaldoma oro stichija, užtikrinamas gausus javų ir linų derlius. Yra naudinga suptis net ir linų neauginant, nes gerų orų (nors jų supratimas tarp žmonių skiriasi) norisi daugeliui.
  • Galiausiai rimtai švenčiantiems Užgavėnes reikia prisiminti, kad originaliai ši šventė trukdavo apie 8 dienas. O norint švęsti daugiau nei savaitę, pravartu pasirinkti sau tinkantį tempą ir intensyvumą.

Šiais laikais tikriausiai nedaugelis ryžtųsi tokiam išbandymui – Vilniaus Universitetas taip pat iš švenčiančiųjų nereikalaus tokio uolaus ir, teisybę sakant, studijas galbūt šiek tiek trikdančio atsidavimo. Tačiau VU Kultūros centras ir folkloro ansamblis „Ratilio“ mielai kviečia aktyviai dalyvauti pasirengiant šventei (juk pasirengimas irgi yra jos dalis) ir kovo pirmąją dieną praleisti #VUžgavėnes kartu!

Lauksime Jūsų!

Niam niam blynukai prieš 40 metų... (iš R. Truncienės archyvo)  ...ir ne mažiau smagi ratiliokų karta 2017 m.

 

Vladas

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top