Mielos sesės mes dainuokim
Su žirgeliais greit važiuokim,
Kad lineliai mūs derėtų,
Sesės drobes aust mokėtų.

Po Velykų reiks ženytis,
Drobes rėžti ir dalyti,
Reiks aprėdyt bernuželį,
Seną uošvę, dieverėlį.

Jaunimo daina besivažinėjant rogėmis per Užgavėnes. Pabojų kaimas, Pušaloto valsčius.

 Užgavėnės už kampo (ratiliokai 2013 m.)

Nors Užgavėnės – tik viena iš daugelio gražių tradicinių lietuviškų švenčių, dėl savo unikalios dvasios, linksmybių, archajinių papročių, burtų ir gilios mitologinės prasmės jos užima ypatingą vietą tarp pavasario ir visų metų švenčių. Etnokosmologo Jono Vaiškūno žodžiais, Užgavėnės mena ir senovinius indo-europiečių mitus apie saulės išvadavimą iš chaoso jėgų nelaisvės, žygdarbį, kurį įvykdyti padeda dvylika lietuviško Zodiako ženklų, sutampančių su ne vienu šventės persirengėliu, tokiu kaip gervė, žirgas ar ožys.

O kad tokią turtingą šventę būtų lengviau ir smagiau švęsti, pravartu pasikartoti ir kai kuriuos Užgavėnių bruožus. Etnologė prof. Pranė Dundulienė išskiria devynis svarbius elementus, būdingus Užgavėnių šventei. Štai keletas iš jų:

  • Vaišės – Užgavėnių dieną žmonės valgydavo 9 ar net 12 kartų. Skaičius 9 yra magiškas, be kitų dalykų reiškiantis pilnatvę, visų galimybių išpildymą. Dvyliktukas šiuo atveju simbolizuodavo dvyliką sočių mėnesių.
  • Važinėjimasis po laukus, arkliais kinkytais vežimais, čiužinėjimas po kalnus – tai maginė priemonė, siekiant turėti gerą linų ir javų derlių. Daugiausiai tai darydavo vaikai, jaunimas. Pagal paprotį linų laukai kartais būdavo apvažiuojami ne vieną kartą. Būdavo siekiama ir išvirsti iš rogių, pasivolioti ant žemės. Tokiu būdu atgaivinama žemė, duodant jai dalį savo jėgų.
  • Kitos svarbios apeigos, be kurių neapsieidavo nei važinėjimasis, nei Užgavėnės apskritai, yra laistymasis vandeniu. Taip yra didinamas upių, ežerų ir visos aplinkos vandeningumas, pasėliams ir visai augmenijai užtikrinamas pakankamas lietaus kiekis.
  • Įdomus archajinis Užgavėnių paprotys, kurio reikšmė šioje šventėje tiksliai nežinoma, yra arklių lenktynės, manoma, turinčios ryšių su mirusiųjų kultu. Kaip teigia prof. P. Dundulienė, anot IX a. pirklio ir keliautojo Vulfstano, arklių lenktynės būdavo aisčių mirusiojo laidojimo apeigų dalis. Siekiant padalinti velionio turtą, jis 5-6 dalimis būdavo išdėstomas per vieną mylią, nuo paprasčiausių dalykų iki brangiausių, esančių toliausiai. Greičiausiajam raiteliui tokiu būdu ir atitekdavo geriausia turto dalis. Arklių lenktynės, jomis pagerbiant mirusįjį, buvo būdingos ir senovės romėnams, graikams, kai kurioms Kaukazo tautoms.
  • Supimasis – maginis veiksmas, kuriuo įvaldoma oro stichija, užtikrinamas gausus javų ir linų derlius. Yra naudinga suptis net ir linų neauginant, nes gerų orų (nors jų supratimas tarp žmonių skiriasi) norisi daugeliui.
  • Galiausiai rimtai švenčiantiems Užgavėnes reikia prisiminti, kad originaliai ši šventė trukdavo apie 8 dienas. O norint švęsti daugiau nei savaitę, pravartu pasirinkti sau tinkantį tempą ir intensyvumą.

Šiais laikais tikriausiai nedaugelis ryžtųsi tokiam išbandymui – Vilniaus Universitetas taip pat iš švenčiančiųjų nereikalaus tokio uolaus ir, teisybę sakant, studijas galbūt šiek tiek trikdančio atsidavimo. Tačiau VU Kultūros centras ir folkloro ansamblis „Ratilio“ mielai kviečia aktyviai dalyvauti pasirengiant šventei (juk pasirengimas irgi yra jos dalis) ir kovo pirmąją dieną praleisti #VUžgavėnes kartu!

Lauksime Jūsų!

Niam niam blynukai prieš 40 metų... (iš R. Truncienės archyvo)  ...ir ne mažiau smagi ratiliokų karta 2017 m.

 

Vladas

Į ratą įsukti ir maži, ir dideli! Pasiruošę polkai su ragučiais?

Pirmąją žiemos dieną baltais apsnigtais keliais „Ratilio“ kompanija išsiruošėme į Rūdiškes, kur mūsų laukė Advento vakaronė. Šiltai priimti Rūdiškių kultūros centro, buvusios ratiliokės Augustės Gaidytės-Palaitienės, folkloro ansamblio „Diemedis“ ir miestelio gyventojų, kartu šokom, dainavom ir žaidėm. Man tai buvo labai graži ir nauja patirtis, nes prie ansamblio prisijungiau šį rugsėjį, folkloras, nors visad artimas širdžiai, bet labai mažai pažįstamas, kiekvienas koncertas palieka vis naujus įspūdžius, o šis dar buvo ir pirmoji, nors ir netolima, išvyka.

Viena gražiausių vakaronės patirčių – dviejų kartų susitikimas ir pasidalinimas. Vakaras prasidėjo parodos atidarymu – pristatyti rūdiškietės Valentinos Golubevos kryželiu siuvinėti darbai. Neįtikėtino kruopštumo ir, manau, begalinės kantrybės įrodymas – darbų grožis ir gausa nustebino kiekvieną, net miestelio gyventojus, pažįstančius autorę. Po to dzūkiškomis dainomis, žaidimais ir pasakojimais dalijosi „Diemedis“, o vakaronę įsiūbavo „Ratilio“. Būtent šis dviejų ansamblių susitikimas mane labiausiai palietė. Nors pirmasis ansamblis senjorų, antrasis – studentų, abu tryško veržlumu, energija, ir visiems buvo smagu kartu šokti ir žaisti. Labai įstrigo vienos močiutėlės, jau visai sunkiai bejudančios, spindinčios akys, atrodo, nuolatinis žavėjimasis viskuo, kas ją supa. Vėliau mūsų laukė gausus vaišių stalas ir raginimai valgyti, valgyti dar, valgyti daugiau, „nes tokių gardumynų grįžę į Vilnių negausit.“ Sãva, visai kaip kaime pas močiutę...

Džiugu, kad tokių ir kitokių patirčių dar daug priešaky. Nieko nelaukdamas „Ratilio“ kviečia susitikti dviejose Advento vakaronėse: gruodžio 16 d. 17 val. Kairėnų botanikos sode ir gruodžio 17 d. 18 val. Vilniaus mokytojų namuose. Labai smagu susipažinti su tradicijomis ir dar labiau įprasminti Advento – susikaupimo, ramybės, laukimo – laiką. Gera vakarus leisti ramiai dainuojant, žaidžiant, buriant, o gal net truputėlį pašokant ir žinoti, kad kažkas seniau vakaro prieblandoje, už lango spaudžiant šaltukui darydavo tą patį.

Barbora
 (Rūdiškių kultūros centro ir J. Slipkauskaitės nuotr.)

Nuostabų, saulėtą ir giedrą lapkričio 17-osios vidurdienį susirinkome visi gražūs, tautiniais kostiumais nešini prie autobusiuko, kuris mus turėjo vežti į Uteną, į puikų renginį „Didela stora aukštaitiška vesalia“. Šventėje dalyvavo 10 kolektyvų, tarp jų – „Ratilio“, o su juo ir aš. Man tai nebuvo pirmas koncertas kaip ratiliokui, tačiau išvyka – pirmoji. „Ratilio“ lankau jau du mėnesius, bet atrodo, kad tikrai ilgiau – turbūt dėl to, kad koncertų yra beveik kiekvieną savaitę, o repetuojam antra tiek.

Buvome parengę po du liaudies kūrinius iš kiekvieno regiono: dainavome tikrai labai gražias dainas, šokome įvairius šokius: melnyką, šeiną, šeštinį ir nepakartojamąjį Mėmelio keturkinkį, apie kiekvieną regioną vis kokį žodelį pasakydavo nuostabieji Damilė ir Lukas. Programoje buvome paskutiniai, tad, kol laukėme pasirodymo, turėjome apsčiai laiko tiesiog drauge pabūti: juokėmės, nes buvo nuolat vis kažkas juokinga, kalbėjom, nes visi turime ką įdomaus pasakyti ir apie ką padiskutuoti, o per koncerto pertrauką Utenos muzikantams užgrojus polkutę, maršiuką, valsiuką, buvo tikrai labai nuostabu pašokti, pasidžiaugti tuo nepakartojamu dalyku, katras vadinamas Folkloru.

Gaila, tačiau man pačiam po koncerto nuotaika pasikeitė į skubėjimo ir galvojimo, kaip greičiau parvykti į Vilnių, nes dar turėjau dalyvauti kitame renginyje. Kol visi vaišinomės prie bendro stalo, jau baiminausi, kad nespėsim grįžti. Tačiau tikrai spėjom, ir kelionė buvo puiki.

Visą kelią atgal dainavome, o dainos kartu su bendraminčiais ir žmonėmis, kurie taip pat myli ir gerbia folklorą, yra labai džiuginančios ir keliančios pasitikėjimą mūsų tauta. Man labiausiai „Ratilio“ patinka žmonės, bendravimas, užkulisiniai dainavimai ir šokiai – tai mus sujungia, tai mus skatina judėti toliau, tai mums padeda tobulėti. Folkloras yra nuostabiausias dalykas, kuris man yra kada nutikęs gyvenime, ir dabar esu draugų apsuptyje, ten, kur jaučiuosi geriausiai ir nuostabiausiai. Ačiū, „Ratilio“, mes kaip visada nuostabūs ir smagūs. „Ratilio“, varyk!

Augustas

Didela stora aukštaitiška vesalia

Šventės dalyvių margumynas Utenos kultūros centro nuotraukų albume

„Didela stora aukštaitiška vesalia“

Visas būrys ratiliokų, Žiūrų kaimo dainininkų ir konferencijos dalyvių! Malena „Ratilio“ 50-mečio šventėje

Spalio 24 d. Seime vyko konferencija „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“. Tai buvo ne pirmas mano apsilankymas Lietuvos Seime, nes šiais metais dalyvavau XVI Pasaulio lietuvių bendruomenės kongrese kaip Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos atstovė, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Trečiadienį, išklausiusi ypatingų liudijimų apie folkloro ansamblius ir apie kitus kultūrinius judėjimus prieš ir po Nepriklausomybės atkūrimo, šokau ir dainavau su „Ratilio“, ir galiu pasakyti, kad jausmas, apimantis dainuojant ir šokant, buvo daug stipresnis.

Lankau šį ansamblį jau apie dešimt mėnesių ir per visą šį laiką išmokau unikalių dalykų, sužinojau apie autentišką lietuvių kultūrą. Dainuoti ir šokti man nelabai sekasi – esu baigusi meno mokyklą, ir kiti dalykai, pavyzdžiui, marginti kiaušinius arba karpyti karpinius, man sekasi geriau, bet nepasiduodu ir vis tiek bandau. Kartais ratiliokai man padeda, raiškiai dainuoja šalia manęs, kad aš galėčiau prisiminti žodžius. Koncerte pamiršau šokį ir susinervinusi paklausiau ansamblioko: „Į kurią pusę man reikia suktis?“, o jo atsakymas buvo: „Pagal saulę“... Supratau, kad man dar reikės išmokti daug dalykų.

Mano močiutė visada dainuoja dainas, kurias jos mama atvykusi į Argentiną dainavo su savo seserimi. Mano mama – muzikos mokytoja ir vadovavo ansambliui lietuvių bendruomenėje. O dabar man patinka dainuoti, nors kartais negaliu prisiminti visų žodžių. Vis pagalvoju, kaip norėčiau grįžusi į Argentiną dainuoti su jomis arba galbūt įkurti Argentinos lietuvių folkloro ansamblį… Kaip svarbu išlaikyti žinių perdavimą iš kartos į kartą! Kaip svarbu rūpintis nematerialiuoju kultūros paveldu! Ypač šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali kultūrinė homogenizacija.

Malena

Vilniuje jau tryliktą kartą vyko tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“. Man jis vienas įdomiausių, labiausiai laukiamų festivalių, nes sutraukia puikius tradicinės muzikos atlikėjus iš slavų kraštų, Užkaukazės, tolimiausių Rusijos kampelių, Vakarų Europos. Pakeliavus su „Ratilio“ po įvairiausius festivalius smagu žinoti, kad Lietuvoje yra tų konservatyvių folkloristų, kurie patys atlieka tik kiek galima autentiškesnį folklorą ir svečius kviečia tik tuos, kurie patiks išrankiesiems tokios muzikos fanams. Tai yra festivalis, kuriame jautiesi tikrai savas, nors ir kiek „egzotiškas“ (jei man svečių muzika yra egzotiška, tai jiems mūsiškė taip pat turėtų tokia būti, argi ne?).

Trečiadienį, spalio 10 d., su ratiliokais skubėjome į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kurioje įvyko A. Šenderovo kūrinio „Dedikacija“ premjera. Kūrinys pradėtas Gedimino laiško, kuriuo visų tautų pirkliai, amatininkai, riteriai kviesti įsikurti Vilniuje, ištrauka. Didžiojo kunigaikščio kvietimas 1323 metais nutiesė kelią Lietuvos sostinei tapti miestu, kuriame pinasi įvairios kultūros, ir šis Vilniaus daugiatautiškumas buvo dailiai atspindėtas „Dedikacijoje“, kurioje susipynė lietuvių, lenkų, žydų, rusų, gruzinų dainos. Po šio kūrinio Filharmonijoje prisistatė visi festivalio svečiai: profesionalūs liaudies dainų atlikėjai ir mėgėjai, universitetų studentai, vaikų ir šeimų folkloro ansambliai, dainų pateikėjos. Koncertą vainikavo bendra dalyvių daina.

Spalio 13-osios šeštadienį praleidome Vilniaus rotušėje. Ratiliokės giedojo dvejinę sutartinę, padainavome aukštaitišką šienapjūtės ir žemaičių dainas, parodėme tradicinę polką, pašokdinome mugėje besilankiusius žmones. Savo pasirodymą festivalyje baigę, kiek kam leido jėgos ir laikas, pasiklausėme rusų, italų, gruzinų ir estų dainavimo ir muzikavimo tradicijos.

Kiekvienais metais po festivalio vis pagalvoju, kaip man pasisekė, kad Lietuvoje gyvena ir į šalį atvyksta tokie nuostabūs žmonės, kurie išsaugoję savas unikalias tradicijas dovanoja progą jas pažinti.

Milda P.

„Pokrovskije kolokola“

Daugiau festivalio nuotraukų „Pokrovskije kolokola“ „Facebook“ paskyroje

Festivalio akimirkos

Artimiausi renginiai

Mėnesio svodba

Penktadienis, gruodžio 13, 17:00

Mitologinių dainų koncertas

Žąsų turgus

Šeštadienis, gruodžio 14, 10:00

Mėnesio svodba

Antradienis, gruodžio 17, 19:00

Mitologinių dainų koncertas

Naujausi leidiniai

Go to top