Sausio 12 d. – DELIS
 
Dar nenusileidus lėktuvui, užuodžiam gąsdinančiai dusinantį smogą. Delis – vienas labiausiai užterštų pasaulio miestų. Įtraukiam nosis į megztinius, šalikus ir išlipam į akis graužiantį dulkių ir dūmų debesį.
 
Važiuodami autobusu, leidžiamės į pirmą pažintį su Indija. Kaire kelio puse skrieja autobusai, rikšos (tuktukai), automobiliai, dviračiai, motociklai, ant kurių kartais talpinasi net ketvertas žmonių. Tarp jų maišosi pėsčias vaikinas, nešinas geltonų gėlių krepšeliu ir siūlantis jį parduoti vairuotojams. Automobiliai nuolat signalizuoja, kai kurie vairuotojai net užsirašę „Please, horn“ – gal dėl to, kad ne visi turi veidrodėlius, juokingą trukdį gatvėse, sutalpinančiose bent penkias netvarkingas automobilių voras.
 
Prieš poilsį dar esam pavaišinami gardžia vakariene. Mūsų liežuviai ir lūpos užsidega nuo aštrių, gardžių padažų, kuriuose mirkom paratha – traškią duonelę. Kartais atrodo, kad viename patiekale daugiau prieskonių rūšių negu maisto produktų.
 
Sausio 13 d. – DELIS
 
Kitądien aplankom Indijos šventyklas. Pirmiausia pabuvome Lotus Temple. Lotosas – bendras kelių religijų simbolis. Tokia šventyklos forma pasirinkta dėl to, kad čia bet kokia kalba gali melstis, giedoti bet kokios religijos išpažinėjas. Šventykloje nėra jokių paveikslų, statulų – tik pora puokščių gėlių. Atsisėdam ant šalto marmuro. Čia ne religijos, o tikėjimo šventovė. Sėdi ir medituoji. Ir dieną matęs šokiruojantį žmonių skurdą ir gatvių purvą nebesistebi, kaip šitoj šaly žmonės gali gyventi. Supranti, kad čia – vienas ramiausių kampelių Žemėje. Tik pagalvoju – norėčiau šventykloje dirbančioms savanorėms padovanoti vilnones kojines.
 
Sausio 13-osios vakarą apsilankom Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur prie po palmėmis sukurto lauželio jaukiai pasidainuojam.
 
Lotoso šventyklos prieigose Lietuvos ambasadoje
 
Sausio 15 d. – DELIS – BANGALORAS – MAISORAS
 
Po poros dienų atsisveikinam su ūkanotu Deliu ir išvykstam į spalvingus pietus. Delyje patirta labai lietuviška 15 laipsnių vėsa vos per kelias valandas virsta 25 laipsnių Bangaloro karščiu. Pasijaučiam, lyg staiga būtų atėjęs pavasaris. Atsigauna kietųjų dalelių srautą kentėjusios nosys, deguonį net galim užuosti. Retkarčiais padvelkia švelnus vėjelis, atnešdamas saldų gėlių kvapą. Lipam į autobusiuką ir visą kelią į Maisorą sunku atplėšti nuo langų akis. Pastelinių, violetinės, mėlynos, ryškiai žydros, geltonos, rožinės, žalios ir daugybės kitų spalvų bei atspalvių kotedžai, gatvės žibintų stulpai ir net kapinių paminklai. Mirga ryškūs moterų sariai ir gyvų gėlių žiedai tamsiose kasose.
 
Vienas įdomiausių reginių – palmių giraitėse ar po stogeliais prie namų sienų kažką rupšnojančios karvės. Šventi gyvūnai čia ypatingai prižiūrimi, glostomi ir net puošiami. Karvių ragai papuošti aukso spalvos juostelėmis, kabučiais, kaspinėliais, net balionais! Viena gražuolė net karolius įsitaisiusi. Kai kurios karvės – spalvotomis kanopomis ir net dažytu kailiu. Tikėsite ar ne – čia gyvena geltonjuodmargės.
 
Kokia Indija spalvinga ir svetinga bene geriausiai pamatom apsilankydami turguose. Delyje prekeiviai siūlė rankomis siuvinėtų ploniausio kašmyro, lino, pašminos audinių. Drabužius turguje pasimatuoti galima, tačiau kitų dydžių tokio paties drabužio prašyti neverta – siuviniai vienetiniai. Maisore po brezento ir džiuto maišų stogu glaudžiasi daržovių, vaisių pardavėjai – ištisos bananų, ananasų alėjos. Kur ne kur – iš sėklų pagamintų chna dažų prekeiviai, kurių vienas pačiumpa mano ranką ir piešia ant jos gėlytę. Čia ir atskiri gėlių kvartalai, kuriuose ant gatvės telkšo balos, o blausi šviesa traukia į kvapnių vainikų, rožių ir gvazdikų žiedų kalnų karalystę. Prekeiviai klausia, kas mes tokie, iš kur atvykom. Kas roželę padovanos, kas savo parduodamo cukraus kubelį išties paragauti. Po pusvalandžio jau pasklidęs gandas, kad po turgų klaidžioja 10 turistų.
 
Delio turgaus margumas Smalsūs žvilgsniai
 
Sausio 16 d. – MAISORAS
 
Gėrėjomės Indijos kolektyvais – scenoje spalvingais kostiumais ir gėlėmis pasipuošę šoko vaikai, būgnais grojo basi jaunuoliai, kurių pasirodymai priminė akrobatinius šou. Stebėdama koncertą staiga prisiminiau, kad už kulisų palikau riešines. Nuėjusi ieškoti išsyk sutikau būrelį vaikų. Mažieji šokėjai puola spausti man ranką, apkabina, klausinėja, koks vardas, iš kokios šalies atvykau, kiekvienas nori pasakyti savo vardą. Nuo šypsenos greit įskausta skruostus ir širdį glosto tų basakojų nuoširdumas, smalsumas. Po koncerto visi nori nusifotografuoti, dar pasisveikinti, pasikalbėti. Net ir mums įlipus į autobusą, esam dar išprašomi į lauką – su mumis nori įsiamžinti autobusiuko vairuotojas.
 
Sausio 17 d. – TRIVANDRUMAS
 
Paviešėję Maisore, skrendam dar toliau į pietus. Išėję iš oro uosto juokaudami spėliojam – bene būsim pamiršę pasiimti žiaunas. Trivandrumas mus sutinka 30 laipsnių karščiu ir plaučius slegiančia drėgme. Tačiau, kaip ir Maisore, nenustojam žavėtis žaluma, šiluma ir žydėjimu.
 
Bemiegė naktis atėmė daug jėgų, bet energijos pasisemiam iš minties, kad kažką naujo ir įdomaus pamatysim, tad išsyk sutinkam vykti į mums pasiūlytą ekskursiją. Nors, tiesą pasakius, net ir po valandos kelio, kur mus veža, nieks nežino… Bet atvykę suvokiam, kad mums paruošta maloni staigmena. Plauksim motorinėmis valtimis Nejaro upe. Prieš mus atsiveria krantuose žaliuojančios palmės, kokosų giraitė, kur ne kur nutūpę egzotiški paukščiai. Stebimės – esam kuo tikriausiame atogrąžų miške, bet niekur nesuzvimbia nė menkiausias uodelis. Praplaukiam pro tarsi ant vandens plūduriuojančius namelius, į vandenį įbridusio dramblio formos uolą. Galiausiai pasiekiam siaurą smėlio ruoželį, už kurio griaudėja žalsvos Indijos vandenyno bangos. Maudytis negalima. Užtat kaip vaikai spygaujam, kai mūsų basas pėdas pasiekia sudužusios bangos purslai. Staiga vandenynas tik dar labiau įsismarkauja ir dabar jau strakaliojam iki pusės sušlapę ir smėlėti.
 
Nejaro upe plaukiame ne tik mes Štai tokie Indijoje paukščiai
 
Sausio 18 d. – TRIVANDRUMAS
 
Koncertuoti Indijoje buvo labai smagu. Mus nustebino šaunus organizatorių darbas – su mumis derinti vedėjų tekstai, scenos rekvizitas, prieš pasirodymus buvom vaišinami indiška kava. Trivandrume žmonės nuo pat ryto valė sceną, ruošė didžiulį plakatą, lakstė, bėgiojo. Jaučiant tokį rūpestį, pelėsio kvapas salėje ir persirengimo kambariuose bėgioję didžiuliai ūsuoti tarakonai mums tepasirodė egzotiška bemaž netrukdanti smulkmena. Po pasirodymų susidūrėm su neįtikėtinu dėkingumu ir svetingumu – buvom apdovanoti gėlių vainikais ir baltomis skraistėmis.
 
Pakoncertavę ir laimingi!
 
Sausio 19–20 d. – ORO UOSTAI – VILNIUS
 
Jau laukdami skrydžio namo, nuvargę krintam ant kilimų, pledų ir miegam. Kažkas šypsosi sapnuodamas – gal prisimena raganosį, šventyklą, besišypsančius vaikus... Pastebiu, kaip suradę artimiausius elektros lizdus visi prie jų būriuojamės – vienas taiso egzamino atsakymus, kitas atsiskaitymui ruošiasi, trečias skaito Lietuvos naujienas. Po truputį grįžtam į skubančius Vakarus.
 
Netikėtai mūsų pėdos įklimpsta į minkštą sniegą.
 
Damilė
Jau seniai Adventas nebėra ramybės laikas – supranti, kad metai artėja į pabaigą, kai miestą ima puošti automobilių žibintų girliandos, nusidriekiančios iki didžiųjų prekybos centrų, visose pakampėse garsiakalbiai uoliai kartoja jingle, merry, mistletoe ir reklamos primygtinai siūlo bendražmogiškąsias vertybes už prieinamą kainą. Kas folkloru gyvena, irgi ne prie ratelių sėdi ir ne vien aleliuma jiems galvoj. „Ratilio“ ansambliečiai, darbus dirbdami ir turbūt naktimis mokydamiesi, per vieną savaitę sugebėjo ir penketą dainų bei sutartinių įrašyti, ir „Duokim garo“ laidoje nusifilmuoti, ir Vilniaus etninės kultūros centrą su 25-uoju gimtadieniu pasveikinti. Toks užimtumas nestebina, juk visi metai buvo tokie – trys kelionės užsienin, pamėgti ir nauji festivaliai, įrašų sesijos visais metų laikais, vakaronės, vestuvės, įkurtuvės – tik spėk suktis!
 
Visgi paskutinis šių metų „Ratilio“ pasirodymas koncerte „Vidury lauko grūšelė“ leido atsikvėpti nuo šurmulio, pamąstyti apie besibaigiančius metus, sukėlė nostalgiškų vaikystės, kiek ramesnės ir iš tiesų stebuklingos, atsiminimų. Kolektyve, kuriame užaugau, Advento vakaronei būdavo skiriamas ypatingas dėmesys, ir mano atminty šis vakaras išlikęs kaip išskirtinai jaukus ir folkloriškas. Nemanau, kad minėtas jausmas kada pasikartos, tai vaiko privilegija, bet Vilniaus rotušėje ansamblių sukurta atmosfera priminė tą, kuri tvyrodavo vaikystės Adventą. Kikenau su „Ūla“ apdainuodama pažįstamus „penkis neženotus“, žavėjausi „Jorės“ narių, žaidžiančių mano mėgstamus „Svotus“, pasimandravojimais ir kartu su kitais ratiliokais kaip tikra sirgalė krykštavau stebėdama vienas kitą vejančius ir pergudrauti bandančius ansambliečius Godutę ir Algirdą (tokie žaidimai, rateliai, dainos būdingi Adventui, mat žiema – piršlybų metas; turėkit omeny, kam aktualu). Džiaugiausi visų renginio dalyvių nuoširdumu, padovanojusiu tikrą Kalėdų laukimą, o ypač ansamblio naujokėmis, kurios puikiai atliko tiek sudėtingąją sutartinę „Skrandz bitela“, tiek painųjį ratelį „Ir išvedė šašurėlis tancun“. Manau, pasirodymas buvo gražus akcentas apibendrinant pastarojo pusmečio darbą.
 
Gruodį, žinoma, ne tik praėjusius metus apžvelgiame, bet ir apie būsimus svajojame. Kitais metais „Ratilio“ bus 50 ratų apsukęs. Ruošime didžiulę gimtadienio šventę, minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, keliausim, pokštausim, universitetų, Vilniaus miestų ir visų svietų sujudzysim. Yra ko laukti:) Bet iki tol dar elnią devyniaragį (ar elnę, kaip sakė A. Ragevičienė) apdainuokime, prie kokio nepabaigto rankdarbio prisėskime ir pagaliau iš darbų sūkurio išsivadavę atsipūskime (palauks tas kisielius, mielosios šeimininkės). Einu ir aš kokią saują kūčiukų nugriebsiu, kol dar 2017-ieji nepasibaigė – reikia gerą grybšnį nutaikyt, kad Kūčių vakarą laimingus metus išsiburčiau.
 
Dzūkaitė
Leidinys „Šokame sutartines“
 
Dar vasarą Simono Daukanto kiemą išbraižėme įvairiausiais choreografiniais piešiniais ir pripildėme Vilniaus Universitetą polifoniniu dūzgesiu – filmavome sutartines. Teko paplušėti, nepamirštant derinti atlikimo su skrydžių tvarkaraščiu (taip, lėktuvų ūžesys net jaukias senamiesčio erdves pasiekia) ir šypsniu smalsiems turistams, tačiau saldūs darbo vaisiai jau čia!
 
Vilniaus etninės kultūros centro leidinyje „Šokame sutartines“ pateikiamos populiarios kalendorinių švenčių sutartinės, kurios gali būti ne tik giedamos, bet ir šokamos. „Šokame sutartines“ – skaitmeninė knyga, išleista epub formatu, taigi pritaikyta elektroninėms skaityklėms. Taip pat pateikiami sutartinių vaizdo įrašai ir natos, tad leidinys – puiki pagalbinė priemonė mokytojams, jaunimui, pasaulio lietuviams ir visiems, besidomintiems senosiomis tradicijomis.
 
 
 
Šokame „Anušia dukra“ „Bitele ryto...“
 
Man visad buvo labai įdomus karo menas. Ir kartą, skaitydamas vieną garsiojo mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygą, atkreipiau dėmesį į įdomų klausimą, besisiejantį su juo ir mūsų istorija. Kodėl gi, tyrinėdamas senovės baltų kultūrą klausė autorius, prūsai, nors ir aukštos kultūros, buvo užkariauti per keletą dešimtmečių, latviai taip pat, o lietuvių gentys juos puolusius priešininkus įveikė, suformavo savo valstybę ir išplėtė savo žemes? Yra keletas veiksnių, lėmusių tokius įvykius, tačiau, kalbant apie svarbiausius, G. Beresnevičius pateikia atsakymą, kuriame iškyla lietuvių kultūros savitumas ir jo įtaka karo menui. Remiantis mus pasiekusiais duomenimis galima pagrįstai teigti, jog prūsai buvo teokratai, jų visuomenė rėmėsi stipria žynių valdžia. Nors ir savaip turtinga ir prasminga, tam tikrais tautos istorijos momentais tokia santvarka dėl savo lankstumo stokos ir negebėjimo greitai reaguoti į iššūkius gali kultūrai reikšti pražūtį. Lietuviai buvo kitokie. Anaiptol nestokodami dvasingumo, populiariojoje kultūroje gana dažnai ir visai nepagrįstai priešinamo karingumui, mes buvome, ir esame, velniškai geri kariai. Tai lėmė ir savitą lietuvių būdą, kultūrą ir dinamiškesnę visuomenės sąrangą, kitokį sambūvį tarp žmonių; iš to išaugo mūsų Lietuva.
 
Dvasingumo, išminties ir karybos sąryšis yra gilus. Neatsitiktinai tokios asmenybės kaip Sokratas, garsusis antikos filosofas, tapęs kertine Vakarų kultūros asmenybe, ar Bodhidharma, rytų išminčius, atnešęs čan budizmą į Kiniją, buvo kariai. Juk karys gyvena ypatingoje erdvėje – jis turi glaudų ryšį ir su žmogaus gyvenimo ribomis, ir amžinybės plotme, ribų peržengimu, begalybe.
 
Toje erdvėje taip pat yra daug vietos menui ir dainai. Garsūs kariai indoeuropiečių tradicijoje neretai pasižymi ir poetiniu talentu bei gebėjimu dainuoti. Taigi daina pasirodo kaip vienas iš būdų save sustiprinti, kirsti erdvę ir laiką, susiejant save su praeityje gyvenusiais, taip pat rasti ryšį ir su gyvaisiais. Tokiomis dainomis lapkričio 25-ąją skambėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, kurioje ansamblis „Ratilio“ surengė koncertą, skirtą Lietuvos kariuomenės dienai. Ten nuskambėjusių dainų grožis, įvairovė ir atlikimo būdai darsyk puikiai atskleidė karinių dainų ir jas jaučiančios dvasios stiprybę bei išsakė žmonių, dainuojančiųjų ir klausytojų, praeities ir šiandienos, mintis bei jausmus.
 
Prof. A. J. Greimas yra rašęs, jog pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose paminėtos lietuvių kariaunos, yra pažymima jų vėliavų gausa. Užrašytas netgi epitetas – „gausiavėliaviai lietuviai“. Žodžio „vėliava“ daryba ir prasminis laukas panašus į žodžio „broliava“ – abu jie nusako kažko daugį. Vėliavos atveju – dvasių, vėlių. Tad lietuvių kariuomenės buvo iš dvasių – gyvųjų ir mirusiųjų. Savo protėvius ir mirusiuosius lietuviai pasiimdavo su savimi ir semdavosi iš šio ryšio stiprybės ir jėgų. Panašią galią turi ir lietuvių dainos, per šimtmečius kurtos ir dainuotos, reikšmingos ir praeityje, ir šiandien, mums.
 
Vladas
 
Koncerto „Žalnierėliu pargrįšiu“ akimirkos
Lapkričio 7 dieną Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko Aldonos Ragevičienės jubiliejinis vakaras bei knygos „Medeina, elniai mus paliko“ pristatymas. Tiems, kurie nežino, kas ši nuostabi ponia, atskleisiu, jog 1968 metais ji subūrė vieną seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje „Ratilio“. Po to Aldona Ragevičienė padėjo susikurti ir vadovavo kitiems nuostabiems ansambliams: „Dijūtai“, „Radastai“, „Apyniui“, „Ūlai“.
 
Sveikinimai džiugina Renginį veda Lukas ir Damilė
 
Prisiminimų vakare netrūko nei įvairiausių pasakojimų, nei dainų, šokių, nei juoko ar užplūdusių ašarų. Kiekvieno ansamblio atstovai atsinešė savo istorijas, tačiau visus vienijo jubiliatės įskiepytas kokybės siekis ir tikėjimas tuo, ką darai. Mes, ratiliokai, džiaugiamės kaip galėję, taip prisidėję prie šios šventės: Damilė su Luku vedė renginį, Julita įamžino šiltas akimirkas, Goda ir Inga pasitiko svečius (net per mūsų pirmą dainą uoliai laukė vėluojančiųjų :)), visi drauge dainavome.
 
Pristatydama knygą „Medeina, elniai mus paliko“, autorė akcentavo moteriškojo prado svarbą liaudies dainose, kultūroje. Turėjome progą išgirsti apie archajišką dainų prigimtį ir kodėl, anot Aldonos Ragevičienės, taip retai liaudies dainose sutinkame elnę devyniaragę (įprasta, jog dažniausiai apdainuojame elnią). Daugiau įdomių įžvalgų prašome ieškoti „Medeina, elniai mus paliko“.
 
Dainas dovanoja buvę ansambliečiai Sutartinės subtilybės
 
Po to laukė ir tortas! Visi vaišinomės, traukėme dainas, šokome, grojome. Buvusios ratiliokės dairėsi, ar tik ne jų kostiumais mes pasidabinę, o jei savojo neužmatė, teiravosi, kur jis prapuolęs, ar dar naudojamas.
 
Na, o man didis džiaugsmas pamatyti besišypsančią Aldoną Ragevičienę, jos gyvybingą mostą ir šūksnį man įkandin: „Sveika, Runda, kaip laikaisi?“ :)
 
Ačiū, kad tuomet nepabūgote ir subūrėte tiek puikių ansamblių. Sveikatos Jums, vienybės mums!
 
Jubiliatė Aldona Ragevičienė
 
Ugnė
(Julitos nuotr.)