Ir aš ten buvau, kažką veikiau... tik...
 
 
Labai gera pavargti šokant, jausti didžiulį nuovargį kūne, o širdyje neapsakomą džiaugsmą ir dainuoti, dainuoti, dainuoti...
 
Liaudies dainos ir šokiai tai toks stebuklingas vaistas, kuris visokias ten žaizdeles ir sumušimus užgydo. Daina – kažkieno maža istorija, kurią apdainavus „lengviau an dūšios pasidaro“, lyg nusimetus dar vieną grubumo akmenį. Štai, gyvenam kitų gyvenimus, bet užtat, kaip jausmingai ir melodingai.. Čia yra maža paslaptis, maža lietuvių ir dar kažkokios kitos, jei tokia dar viena pasaulyje yra, dainų šalies paslaptis.
 
Folkloro ansamblis  „Ratilio“  lyg karuselėj, gal net tiksliau amerikietiškuose kalneliuose šį pavasarį „pasivažinėjo“. Pavasaris ateina ne iš lėto, o  su didžiuliu žalumos proveržiu ir saulės pliūpsniu, taip ir mes, ratiliokai, kaip pavasarinukai (bet ne Lenino anūkai), trankėmės ir šėliojom visaip ir visur.
 
Pavasario pradžiai, tai žiemą išvijom ir blynus valgėm. Va taip.
 
Pavasaris, ne pavasaris be Jurginių Palangoj! Juk ir jūron kojas įkišti reik, truputį nušalt, kad vasarą jau šiltan norėtum nuvažiuot ir pasimaudyt. 
 
Dar, pavasaris – ne pavasaris be kasmetinio studentų folkloro festivalio (šiemet Šiauliuose) „O kieno žali sodai“. Galit sakyt, kažkokie nenormalūs studentai susirenka savaitgalį ir keistais būdais laiką leidžia. Norėtumėt... Mes visai normalūs. Tik va mum gera dainuoti liūdnas (smūdnas) dainas ir iš dūšios šokti tokius ir ne kitokius liaudies šokius! Na, žinot, ten visokias polkas, valsus, kaip jūsų seneliams jaunystėj patiko.
 
O pavasaris gal net ir neateitų, jei Vilniaus etnokultūros centras kasmet neorganizuotų festivalio „Skamba skamba kankliai“. Gera žinia – pavasaris ir „skambakankliai“ atėjo ir praėjo! Dundėte nudundėjo 40-as festivalis! O kadangi ratiliokai artimais ryšiais yra susiję su etnocentru, tai ir darbelio turėjo apsčiai, pradedant nuo svečių prižiūrėjimo, koncertėlių, iki nematomų mažų darbelių už scenos. Tai, tiesa, savanoryste vadinama, bet ratiliokai tai meile vieni kitiems vadina. 
 
Ir aš ten buvau, kojeles nušokau, balselį pradainavau ir nieko daugiau nenorėjau...
 
Akvilė V.