Taigos apsupty: lietuviška vakaronėSkrendant virš Sibiro platybių, tuomet, kai matyti žemė, jausmas toks, tarytum keliautum virš gamtos tyrų, tik kur ne kur apgyvendintų žmonių. Apačioje – miško paklotė, išvagota upių, su ežerų akimis ir tik retkarčiais sužibančiomis šviesomis, rodančiomis, kad galbūt ir ten gyvena žmonės.

Nusileidus pakitusios erdvės jausmas neapleidžia. Krasnojarsko kraštas, mūsų Lietuvos masteliais, didžiulis, užimantis apytiksliai 2 mln. 366 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tad pats miestas, nors ir turintis gražių skulptūrų ir bizantiško meno, galbūt dėl savo stilistikos tarytum tirpsta toje erdvėje, tarp dangaus ir žemės platybių.

Pirmąją mūsų viešnagės dieną, per ekskursiją iš arčiau išvydus kalnus, o šalia jų – žvilgančią Jenisiejaus juostą, gamtos ansamblis pasipildo. Miela matyti, kad kalnus, nors ir aukštesnius nei Lietuvoje, apaugę iš esmės tie patys pažįstami medžiai, nors ir daug tankesni. Ir ant tų kalnų garsiai suskambėjo ir mūsų lietuviškos dainos. Tankios ir to krašto pievos, turtingos vaistiniais augalais. Beje, kaip ir buvo tikėtasi, Sibire atpažįstamų kraujasiurbių vabzdžių miškuose taip pat nestinga, nuo kurių kelionės metu teko gintis visiems.

Orešnojė kaime pagerbiame tremtinių atminimąNuo gamtos savitumo ir grožio dėmesys krypsta prie lietuvių kalbos, skambėjusios įvairiomis progomis ir įvairiose vietose – ar bendraujant, ar dainuojant. Ar tuomet, kai tiesiog bandai ką nors pasakyti žmogui, o visos kalbos, kurias moki, yra tos, kurių nemoka jis. Mūsų šokiai, spalvingi tradiciniai kostiumai iš visų Lietuvos regionų, pristatyti ir viename iš mūsų koncertų, paliko įspūdį ne tik Krasnojarske gyvenantiems lietuvaičiams, bet ir kitiems miesto gyventojams ir jo svečiams. Kaip ir mūsų dainos bei giesmės, visados esančios su mumis, kurios padėjo įprasminti projektus „Lietuvos šimtmečio ambasadoriai: kartu mes Lietuva“ bei „Negrįžusiųjų atminimui“, skambėjusios ir tvarkant tremtinių ir politinių kalinių kapus, lietui ir siūruojančioms eglėms mums pritariant.

Neverta pamiršti ir šokių, žaidimų bei amatų, kuriuos vežėmės tą ilgą kelią ir pristatėme mūsų kūrybinėse dirbtuvėse giliame kalnų slėnyje vykusiame pasibuvime, aplinkui augant tankiems miškams, o pievose gausiai vešint vingiorykštėms ir gauromečiams. Vieniems smagiai šokant ir žaidžiant, kiti dalijomės žiniomis, kaip vyti dailias juostas, susimeistrauti muzikos instrumentą, rišti įstabiuosius šiaudinius sodus, išgauti mįslingus margučių raštus.

Taip tad įvairiai, su džiaugsmais ir sunkumais, prabėgo mūsų dienos Krasnojarsko krašte. Gera buvo nukeliauti ten, gausiai atsivežant su savimi kultūrinių turtų iš Lietuvos, ir vėliau, iš Sibiro platybių parsivežant šiltus atsiminimus, ryšį su tėvynainiais, ten ir dabar gyvenančiais bei tais, kuriems ta žemė tapo amžino poilsio vieta, galiausiai vėl sugrįžti namo.

Vladas

Kartu mes – Lietuva!  Tvarkome Beretės kapines

 Daugiau nuotraukų albume „Krasnojarskas 2018“

Artimiausi renginiai

„Dūzgiam Kalėdas sode!“

Sekmadienis, gruodžio 16, 17:00

Ei, Kalėda!

Pirmadienis, gruodžio 17, 18:00

Advento vakaronė su Vilniaus folkloro ansambliais

Nauja knyga

Nuostabus laikas

Ratilio 50

Go to top