Ansamblyje „Ratilio“ esu aštuonis mėnesius. Jau aštuonis ar dar tik aštuonis, negaliu pasakyti, bet per šį laiką daug ko išmokau, pamačiau ir pajutau. Iš žalios naujokės, rugsėjo mėnesį dar nesupratusios nei ketvirtadalio dainuojamų dainų žodžių ir nemokėjusios tų žodžių perskaityti iš vyresniųjų lūpų, dabar virtau į nuostabių žmonių būrį priimtą narę, kurios širdis, regis, visada ir priklausė šiam kolektyvui. Tačiau ši istorija, kurią ketinu papasakoti, yra ne apie mane. Tai apie vieną mano buvusios mokyklos mokytoją.
 
Mokykla man patiko – veiklų daug, pamokos įvairios ir įdomios, ypač jei jas veda sudominti mokantys specialistai. Viena iš tokių mokytojų, kurią nuolatos prisimenu, yra mano buvusi vokiečių kalbos mokytoja. Šia moterimi aš visada žavėdavausi – aktyvi, visuomeniška, charizmatiška, draugiška, išmananti savo discipliną ir deganti noru savo žinias perduoti mokiniams. Vokiečių kalbos pamokų visada laukdavau. Ne tik todėl, kad jos būdavo produktyvios ir įdomios, bet ir todėl, kad per jas būdavo linksma. Žaidimai, debatai, vaidinimai ir, svarbiausia, dainelės, įrašytos pačios mokytojos. Ne vieną tokią dainelę prisimenu ir dabar: Wunderbar, wunderbar, alles klar – įtariu, šie dainos žodžiai niekada neišsitrins iš mano atminties, skirtingai nuo antrame kurse mokytųsi biochemijos purinų/pirimidinų skilimo ciklų. Kiekvienąkart mokytojai įjungus grotuvą, ne tik aš, bet ir klasės draugai iškart pralinksmėdavome ir, negailėdami savo balsų, traukdavome daineles. Ypač jei kartu dainuodavo ir mokytoja – jos balsas skambėdavo švariai ir užtikrintai.
 
Su šia mokytoja kartu augau, keliavau į Vokietiją, dalyvavau debatų konkurse. Jos dėka man atsivėrė daugybė naujų galimybių, kurių viena – būti Tarptautinių jaunimo debatų alumnų asociacijos Tarybos nare. Šiais metais Lietuvos debatų finalas, kaip kasmet, į Vilnių sutraukė mokinius, mokytojus ir alumnus. Į renginį atvykau ir aš ir ten sutikau savo vokiečių kalbos mokytoją. Apsidžiaugusios, kad susitikome, abi puolėme pasakoti įvairių naujienų ir klausinėti, kas geresnio mūsų gyvenimuose. Vieną pokalbio dalį man norisi aprašyti detaliau:
– Na, Džiugile, tai apie mokslus jau pripasakojai, bet sakyk, ar turi laisvo laiko? – domaujasi mokytoja.
– Ai, – sakau, – turiu kažkiek. Va, šiais metais prisijungiau prie folkloro ansamblio...
– VU folkloro ansamblio?..
Mokytoja žiūri į mane, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl ji atrodo tokia nustebusi. Na, gerai, aš mokyklos laikais irgi savęs niekaip nebūčiau įsivaizdavusi folkloro pasaulyje, tačiau šiai mokytojai, kuri drąsiai imtųsi įdomių avantiūrų, nuostaba dėl mano gyvenimo posūkio folkloro link yra gana įtartina. Bet nusprendusi, kad reikia jai paaiškinti plačiau, tęsiu:
– Na, taip, yra toks kolektyvas „Ratilio“...
– Juokauji? – stebisi mokytoja, ir aš jau iš tiesų pasimetu, kas čia negerai su tuo „Ratilio“.
– Na ne, aš tik rugsėjį prisijungiau.
– Tu tikrai nejuokauji? – jau su kažkokia keista šypsena dar kartą klausia manęs mokytoja.
Dabar, jau tikrai visiškai sutrikusi, klausiamai pažiūriu į savo mokytoją. Greičiausiai sutrikimas gerai matomas mano veide, nes mokytoja skuba man paaiškinti:
 – Juk aš irgi buvusi ratiliokė.
 
Sekundės dalį negaliu susivokti, o tada... TRAM-PAM-PAM-PARAM! Viskas sproginėja mano galvoje ir žaibiškai dėliojasi į savo vietas – jos meilė muzikai, nuostabus balsas, draugiškumas, aktyvumas ir kitos savybės, kurios, kaip spėjau įsitikinti per šiuos aštuonis mėnesius, tikrai būdingos visiems „Ratilio“ nariams. Suradusi šį netikėtą mano ir mokytojos bendrumą, jaučiu, kaip širdis pildosi džiaugsmo ir kaip ryšys tarp mudviejų tampa dar artimesnis. Kodėl? Juk faktas, kad kažkas yra iš to paties kolektyvo, negalėtų per kelias sekundes emociškai suartinti ar atitolinti dviejų žmonių. Tačiau šis kolektyvas yra kai kas didesnio: aš – Džiugilė iš „Ratilio“; ji – Gilma Plūkienė (spėkit, kur sutiko savo vyrą? :)) iš „Ratilio“. Mes kartu ir dar daugybė kitų žmonių – iš „Ratilio“. Mus visus kažkas sieja. Kažkas, ko įprastais būdais negalima pamatyti, bet ką tikrai galima pajusti. Tai – bendrystė, vertybės, noras muzikuoti kartu, nuoširdumas, draugiškumas, aktyvumas, kelionės, pagalba, pagarba vienas kitam, gyvenimo džiaugsmas... Tai – magija.
Džiugilė
 
Gilma 1985 m. – „Ratilio“ visada su daina! Ratiliokės: Džiugilė ir Gilma
 

Artimiausi renginiai

„Dūzgiam Kalėdas sode!“

Sekmadienis, gruodžio 16, 17:00

Ei, Kalėda!

Pirmadienis, gruodžio 17, 18:00

Advento vakaronė su Vilniaus folkloro ansambliais

Nauja knyga

Nuostabus laikas

Ratilio 50

Go to top