Jau seniai Adventas nebėra ramybės laikas – supranti, kad metai artėja į pabaigą, kai miestą ima puošti automobilių žibintų girliandos, nusidriekiančios iki didžiųjų prekybos centrų, visose pakampėse garsiakalbiai uoliai kartoja jingle, merry, mistletoe ir reklamos primygtinai siūlo bendražmogiškąsias vertybes už prieinamą kainą. Kas folkloru gyvena, irgi ne prie ratelių sėdi ir ne vien aleliuma jiems galvoj. „Ratilio“ ansambliečiai, darbus dirbdami ir turbūt naktimis mokydamiesi, per vieną savaitę sugebėjo ir penketą dainų bei sutartinių įrašyti, ir „Duokim garo“ laidoje nusifilmuoti, ir Vilniaus etninės kultūros centrą su 25-uoju gimtadieniu pasveikinti. Toks užimtumas nestebina, juk visi metai buvo tokie – trys kelionės užsienin, pamėgti ir nauji festivaliai, įrašų sesijos visais metų laikais, vakaronės, vestuvės, įkurtuvės – tik spėk suktis!
 
Visgi paskutinis šių metų „Ratilio“ pasirodymas koncerte „Vidury lauko grūšelė“ leido atsikvėpti nuo šurmulio, pamąstyti apie besibaigiančius metus, sukėlė nostalgiškų vaikystės, kiek ramesnės ir iš tiesų stebuklingos, atsiminimų. Kolektyve, kuriame užaugau, Advento vakaronei būdavo skiriamas ypatingas dėmesys, ir mano atminty šis vakaras išlikęs kaip išskirtinai jaukus ir folkloriškas. Nemanau, kad minėtas jausmas kada pasikartos, tai vaiko privilegija, bet Vilniaus rotušėje ansamblių sukurta atmosfera priminė tą, kuri tvyrodavo vaikystės Adventą. Kikenau su „Ūla“ apdainuodama pažįstamus „penkis neženotus“, žavėjausi „Jorės“ narių, žaidžiančių mano mėgstamus „Svotus“, pasimandravojimais ir kartu su kitais ratiliokais kaip tikra sirgalė krykštavau stebėdama vienas kitą vejančius ir pergudrauti bandančius ansambliečius Godutę ir Algirdą (tokie žaidimai, rateliai, dainos būdingi Adventui, mat žiema – piršlybų metas; turėkit omeny, kam aktualu). Džiaugiausi visų renginio dalyvių nuoširdumu, padovanojusiu tikrą Kalėdų laukimą, o ypač ansamblio naujokėmis, kurios puikiai atliko tiek sudėtingąją sutartinę „Skrandz bitela“, tiek painųjį ratelį „Ir išvedė šašurėlis tancun“. Manau, pasirodymas buvo gražus akcentas apibendrinant pastarojo pusmečio darbą.
 
Gruodį, žinoma, ne tik praėjusius metus apžvelgiame, bet ir apie būsimus svajojame. Kitais metais „Ratilio“ bus 50 ratų apsukęs. Ruošime didžiulę gimtadienio šventę, minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, keliausim, pokštausim, universitetų, Vilniaus miestų ir visų svietų sujudzysim. Yra ko laukti:) Bet iki tol dar elnią devyniaragį (ar elnę, kaip sakė A. Ragevičienė) apdainuokime, prie kokio nepabaigto rankdarbio prisėskime ir pagaliau iš darbų sūkurio išsivadavę atsipūskime (palauks tas kisielius, mielosios šeimininkės). Einu ir aš kokią saują kūčiukų nugriebsiu, kol dar 2017-ieji nepasibaigė – reikia gerą grybšnį nutaikyt, kad Kūčių vakarą laimingus metus išsiburčiau.
 
Dzūkaitė