Liepos pradžioje gautą prašymą-pasiūlymą sudalyvauti dar Andriaus Mamontovo įkvėptos iniciatyvos penkioliktajame gimtadienyje sutikome išskirtinai atsargiai. Niekad nebuvau folkloro „adaptacijų“ fanė, tad ir šįkart vadovės perduotą pasiūlymą sutikau skeptiškai. Bet vis tik – Lietuvos radijo ir televizijos prodiuseris kviečia – ir mandagumas bei smalsumas nugalėjo. Dėl drąsos pasiėmusi Juliją su Milda (išsyk žinodamos, jog negalės dalyvauti, jos buvo sukalbamesnės), patraukiau į žvalgybą. Ir stebėtinai greit įsitraukiau: jau po pirmųjų Česlovo Kriščiūno ir jo mokinių (puikių muzikantų beigi jaunų ir dar nevedusių, kaip vis motyvuodavo mus Mokytojas), pasivadinusių „Čiutyta“, roku kvepiančių akordų ir subtilių instrumentų solo buvau pasiryžusi ne tik pati leistis į nuotykį, bet ir šia mintimi sugundyti visą dainininkių draugiją.
 
Ir iš tiesų, vasariška avantiūra įvyko. „Folkšokas 2017“ – taip vadinosi ratiliokams (nors daugiau ratiliokėms) tekęs išbandymas. Pirmoji ir pagrindinė mūsų užduotis buvo gražiai įdainuoti keturias kone iki kraujo žinomas dainas, tiksliau, jų aranžuotes. Kurgi iššūkis? Nauji ritmai, sąskambiai, o kur dar improvizacijos – visa tai pareikalavo susiklausymo, bet ir suteikė daugybę erdvės iš naujo pažinti save ir kitas. Kelios repeticijos (profesionalai daug laiko tam skirti negali), atsisakiusioms atostogų namie pagardintos bent rabarbarų pyragu, keturios ar penkios valandos studijoje, ir įrašai baigti. Bet tai buvo tik pradžia. Besiruošiant išvykai į Klaipėdą, kur rugpjūčio viduryje vyko Didysis Koncertas, vokalisčių trejetą (iš penkių dvi pasirodymui nubyrėjo) žūtbūt teko papildyti. „Granskveras“, „Hakerių“ ir „Tado Blindos“ polkos, arba tiesiog – šokiai. Neslėpsiu, iškart susierzinau – šios melodijos toli gražu nežavėjo taip, kaip pirmosios. Bet savaitė intensyvaus darbo, ir iki skausmo įkaitinta vaizduotė bei kūnai davė vaisių – tris visiškai naujas choreografijas (kaip anachroniškai „Ratilio“ kontekste beskambėtų ši sąvoka). Kūryba tradicijos rėmuose, galima būtų juokauti, bet mums tai iš tiesų buvo visiškai nauja ir neįprasta, gal net svetima. O tapo sava. Azartas, pakeliantis dvasią, žadinantis baimę, bet intriguojantis peržengti savo įprastus vaidmenis ir ribas. Visišku pakylėjimu tapo pats koncertas, išmušęs iš patogaus ir priprasto formato ir privertęs viešai drąsiai pakvailioti. Pradėjusios nuo smagaus pasižaidimo nedidelėje uždaroje įrašų studijoje, jaukioje draugių kompanijoje, visiškai netikėtai atsidūrėme pačiame didžiulio koncerto pasirodymų centre, kur reikėjo jau ne gerai dainuoti, o gerai atrodyti (kas gali būti net kaip reikiant sunkiau).
 
Įsibėgėjant rudeniui ir laukiant antrojo pasirodymo įrašų (Mokytojų dienos proga jau su visa dainininkių komanda filamavomės „Duokim garo“ laidai), vis dar sunku patikėti, kaip toli nuvedė smalsumas. Visiškai naujos patirtys (nuo naujų meninės raiškos formų iki naujos sceninės išvaizdos ir fonogramų), didžiulis įspūdžių bagažas, naujos pažintys – nauji vargai, bet ir nauji malonumai. „Ar ši muzika skirta tik folkloro mėgėjams, ar galėtų patikti ir jaunimui?“ – prisimenu žurnalistės klausimą Klaipėdoje. „Pirmiausia ne folkloristams...“, – ir vėl drįsčiau atsakyti (nesupriešindama jaunimo ir folkloristų, kaip teisingai tuomet pastebėjo Lukas), – bet įdomios ir kokybiškos muzikos mėgėjams. Nekeisčiau liaudies dainų nei į šias, nei į kokias kitas. Bet ne kaip folkloras (o gal ir ne kaip rokas?) ji turi patikti ir būti reikalinga, o kaip originali ir savarankiška muzika, turinti laisvę ir teisę gyvuoti nepretenduodama „aktualizuoti“, „atnaujinti“ ar kaip kitaip „integruoti“ senąsias dainas ar juolab užimti jų vietą.
 
Adelė
 
„Ratilio“ merginos ir „Čiutyta“ Klaipėdoje