Pasibaigus „Skambakanklių“ šventei ilgai nelaukę kibome į kitus svarbius darbus - ruošybą Dainų šventei. Šis retas įvykis tikrai visų laukiamas, mūsų taip pat. O šiemet ypatingas, nes turėjome daug ko išmokti.
 
Mus nustebino mūsų geros draugės režisierės Leokadijos nelauktas kvietimas dalyvauti Ansamblių vakare, atnešti į tą gražų koncertą kruopelę autentiškos liaudiškos dvasios. Nesame profesionalūs muzikantai, todėl ruoštis šiam renginiui mums buvo nemenkas iššūkis. Kiekvieną repeticiją po kelis kartus repetavome kūrinius, pasiėmę natas, stengdamiesi išpildyti kompozitorių užkoduotą mintį, tuo pačiu metu nepamiršdami pasiruošti ir Folkloro dienos koncertui.
 
 
 
Besibaigiant birželiui visi nekantraujame. Svarbiausia, kad visas mūsų triūso grožis ima matytis, kuomet pradedame bendras repeticijas. Visi supratome, kokios didelės komandos dalimi esame ir kokį gražų kūrinį kartu rengiame. Generalinės repeticijos Kalnų parke mums nebuvo intensyvios, bet matėme kaip triūsia šokėjai, kiek darbo įdeda muzikantai, nors ir tenka laukti kol praeis lietus, visi šiek tiek sušalę, bet neprarandantys geros nuotaikos.
 
Koncerto vakaras. Visi šurmuliuoja, renkasi minios žiūrovų, po truputį temsta. Prasideda. Kirba šioks toks jauduliukas. Turime galimybę nuo šlaito stebėti renginio pradžią, laukdami savo eilės. Įplaukia Nemuno vandenys ir koncertas ima lietis kaip upė. Vienas šokis po kito, veiksmas nestoja. Išeiname ir mes, padainuojame, vieną kartą, kitą. Kai einame dainuoti „Rundą“, jau esame visai atsipalaidavę. Ir pabaiga, važiuojame namo nors pavargę, bet puikios nuotaikos.
 
 
Kitą rytą tik keli mūsų bunda anksti, dalyvauja Duonos apeigoje. Po pietų visi susirenka koncertuoti ant Jaunimo grindų, smagiai trypiam su „Želmeniu“. Po koncerto atsipalaiduojame, užkandame, šnekamės. Visi pritaria – šitiek tautiniais kostiumais pasipuošusių išvysti vienoj vietoj – retas reiškinys.
 
O sekmadienį smagiausia dalis – eitynės. Pilnos gatvės žmonių, karšta, vis laukiame savo vietoje, kai išgirstame, kad priekis jau Vingio parke. Kai pagaliau pajudame, matome minias žmonių, sveikiname juos, jie sveikina mus. Z. Sierakausko gatvės gyventojai dalyvius apdovanoja vandeniu, šie skanduoja „Ačiū“. Eidami pro Didžiąją aulą, jaučiamės kaip eidami savo kiemu, lyg čia pat būtų namai. Vingio parke prisėdam ir klausomės.
 
Ne dažnai pajausi tokį bendrumo jausmą. Ir jei tūlam lietuviui pritrūksta tautos vienybės jausmo, tegul nepraleidžia Dainų šventės, nes tai visų mūsų širdžių šventė, tautos šventė.
 
Paulius N.
 
 

Artimiausi renginiai

Paremkite mus

Nauja knyga

Nuostabus laikas

Go to top