Spalio 25-ąją minime Konstitucijos dieną – 1992 m. referendumu priimtą pagrindinį šalies įstatymą išmanyti yra kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas, o teisininkams – ir būtinybė. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas kasmet rengia Konstitucijos dienas (KoDi) – jei šiemet nespėjote apsilankyti, nepamirškite to padaryti kitąmet. O mes savo ruožtu šia proga kalbiname teisę studijuojančius ratiliokus: kaip greta kodeksų atsiranda dainynėliai?

 Visada bičiuliškai nusiteikęs Kasparas

Kasparas, Teisės vientisųjų studijų 4 kurso studentas:

Kai pasakau, kad studijuoju teisę, o mėgstamiausia mano veikla yra šokti tradicinius šokius bei klausyti tradicinių dainų ir muzikos, žmonės nemenkai nustemba. Daug kam šie dalykai atrodo nesuderinami. Tikriausiai žmonėms keista įsivaizduoti, kaip lakuotus batus ir kostiumą nešiojantis teisininkas (tiesa, tai yra šioks toks mitas) juos mielai iškeičia į tautinius drabužius ir pasileidžia patrypti polkutę ar fokstrotą.

Pasirinkimas studijuoti teisę buvo beveik atsitiktinis. Baigęs dvyliktą klasę ir išlaikęs egzaminus sukau galvą, ką gi noriu studijuoti. Nusprendžiau, kad pasirinksiu studijas, kurios yra plačios ir praktiškos (kaip mano mama ir aš mėgstame sakyti – studijos, kurios yra apie viską ir apie nieką). Taip mano akiratyje atsidūrė psichologija ir teisė. Galiausiai Rugsėjo pirmąją sutikau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pirmakursių būryje.

Su folkloru susipažinau taip pat per atsitiktinumą. Nors folkloro paragavau jau penktoje klasėje, visa galva į folklorą pasinėriau tik baigęs mokyklą ir pradėjęs studijuoti. Antrame kurse atradau Tradicinių šokių klubą, kuriame susipažinau ir su kai kuriais ratiliokais, o trečiame kurse išdrįsau ateiti į „Ratilio“ perklausą. Tiesa, iš pradžių derinti studijas, atliekamą praktiką ir ansamblio veiklą nebuvo labai paprasta, dėl to kartais kentėdavo ir repeticijų lankomumas. Pamažu išmokau viską suderinti, taigi galėčiau padėkoti „Ratilio“, kad pagaliau išmokė mane skaičiuoti savo laiką ir jį branginti.

Manau, kad kertiniu mano „karjeros“ „Ratilio“ tašku tapo išvyka į Palangą, kur šventėme Jurgines. Šioje išvykoje supratau, kokie brangūs man yra ratiliokai bei kaip smagu ir gera su jais leisti laiką, o naktinis pasidainavimas buvo tiesiog pasakiškas. Atrodo, kad po šios išvykos mane visada ir visur lydi ratiliokai ir esu jų apsuptyje. Pirmadieniais ir trečiadieniais su nekantrumu laukiu dienos pabaigos ir repeticijų pradžios, kur vėl galiu „pasikrauti“ geros energijos likusiai savaitei. Kitas ansamblio narys Ignas labai šauniai apibūdino ansamblį – tai daugybė įdomių, įvairioms mokslo sritims bei pasaulėžiūroms atstovaujančių žmonių, kuriuos vienija meilė ir pagarba tradicijoms, šokiams, dainoms ir muzikai. Labai džiaugiuosi, kad pavyko nutūpti „Ratilio“ lizde ir tikiuosi, kad kitiems šis lizdas taps tokiais pačiais šiltais namais...

Akvilė, Teisės vientisųjų studijų 2 kurso studentė:

rãtil‖as (3b) apskritimas, ratas, lankas: Ratilai aplink mėnulį... Teka saulelė kaip ratilė̃lis“ – DLKŽ.

Kol dar nesi ansamblyje, tai eilinė sąvoka ir apibrėžtis. Tačiau tapusi ansamblio dalimi, skaitydama šią apibrėžtį, norom nenorom nusišypsau, nes suprantu, kaip viskas susiję. Bet pradėkim nuo pradžių...

Praeitais metais įstojau į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą. Nuolatos sulaukiu klausimo, kodėl taip pasirinkau, ir vis dar neturiu į jį atsakymo, juolab kad pats pasirinkimas atsirado gana kurioziškai. Tačiau mokytis įdomu, o universiteto gyvenimas vilioja ir stebina. Į universitetą stojau pakankamai drąsiai, o štai į „Ratilio“ naujų narių priėmimą ėjau visai kitaip – nedrąsiai ir su abejone, kad gali nepriimti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai kelia šypseną, tačiau tuo metu pažinojau tik vieną ratiliokę, buvau žmogus, kuris, galima sakyti, visiškai nesusijęs su folkloru ir jo neragavęs: su folkloru buvau susidūrusi tik netiesiogiai per girdėtus pasakojimus, tėvų atsiminimus apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijas bei Jonines su ramuvietiškais elementais. Iš tikrųjų, nebuvo ten ko bijoti – priėmė ir įtraukė. Sakoma: „Vieną kartą tapęs ratilioku, amžiams liksi ratilioku“. Tikra tiesa – kai jau įtraukia tas ratilas, tai nė nenori niekur kitur plaukti.

Šie metai buvo tokie pilni vakaronių, šokių ir šypseną keliančių prisiminimų, kad kartais niekam kitam galvoj vietos nebelieka. Mintimis keliauju nuo pirmos išvykos į Uteną, per visą Kalėdų laikotarpį, Jurgines Palangoje, nepakartojamą „Skamba skamba kankliai“ savaitę (kai kasdieninius renginius turi derinti su prasidėjusia sesija), iki visų vasaros įdomybių (nuo „Vyčio ordino riterių“ iki grybautojos regalijų), kurioms reikėtų atskiros rubrikos... Nors visus įspūdžius galvoje susidėlioti sunku, bet viena tikrai supratau: „Ratilio“ – ne šiaip ansamblis, tai šeima, kurios dalimi tapau ir dėl to labai džiaugiuosi.

P.S. Grįžtant prie minėtosios apibrėžties, šiemet parengėme ir tebepildome mitologinių dainų, susijusių su dangaus kūnais, programą. Taigi štai – net paprasčiausi ratilo vartosenos pavyzdžiai žodyne dalyvaujant ansamblio veikloje kitaip pasirodo. Viskas jungiasi į vieną ratą.

Tikras miško vaikas Akvilė 

Vikriai nardė autobusas tarp Slovakijos kalnų; paslaptingai, niekam nepastebint krito žvaigždės virš Molėtų – taip, rodos, tiesiog per naktį prabėgo 2019-ųjų vasara. Ir Vilniaus gatvėmis vėl suskamba Gaudeamus igitur garsai. Vėl plačiai praviros laukia Didžiosios Aulos durys.

Šokiai! (D. Mackonio nuotr.)

Po dar vienos nepamirštamos vasaros „Ratilio“ sugrįžo į Vilniaus universitetą ir nieko nelaukę čiupo šokdinti pirmakursius ir kitus VU bendruomenės narius, kad naujuosius mokslo metus visi pradėtų su dar didesniu pasiutimu. Didžiajame kieme ir integracijos savaitę, ir „Visas VU šoka“ vakarą studentai žaidė ir šoko ne vieno prakaito išmušti ir taip įsismagino, kad ratiliokai ir šiemet sulaukė gausaus naujų narių pastiprinimo. Vos spėjęs su naujokais susipažinti, ansamblis vėl stojo į LRT studijos spalvingų lempų jūrą – kaip tikri „Duokim garo“ laidos veteranai. Žirgą apdainavome, pajauniukus ritulius išjuokėme, vingierkos pridainavimų kūrybą pristatėme – žadame iš televizoriaus neišlipti...

LRT užkulisių gudrybės Ratiliokai matuoja vardynų pyragą (Siga photography nuotr.)

Bet kaip čia nutiko, kad šalia plačiarankovių suvalkietiškų marškinių spintoje atsirado dar vieneri, tik jau žemaitiški?

Riedant 2019-iesiems, tęsiasi ir Žemaitijos metai, ir gausų „Ratilio“ metų pasirodymų kraitį mėnesio pabaigoje papildė dar vienas iškilmingas reginys. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykęs teatralizuotas koncertas „Aš esu ta – Žemaitija“ pasigrožėti sukvietė tikrai puikų žemaičių pulką. Na o dar spalvingesnė buvo pasirodančiųjų kompanija: renginys sujungė ir folkloro, ir šokių bei dainų ansamblius, teatro aktorius ir šiaip nemažą būrį atlikėjų. Reginys įspūdingas – scenoje sukosi visas 800 metų sukaktį mininčio regiono gyvenimo ratas: nuo vardynų iki vestuvių, nuo Rasų iki Užgavėnių, nuo gimimo iki mirties. Ne tik žiūrovams, bet ir ratiliokėms renginys suteikė nepamirštamų įspūdžių – tikrai įdomu buvo saviškį tautinį kostiumą dienai išmainyti į žemaitišką.

Gėid mūsa vuolungeli (Siga photography nuotr.) Aisma į kalną (M. Aleksos nuotr.)

Štai kaip puikiai įsibėgėja naujas „Ratilio“ sezonas. Ir nors dienos eina trumpyn, vakarai – šaltyn, likusi metų dalis tikrai žada dar daug linksmų susitikimų. Pasimatysim!

Indrė

P.S. Ir išties – kol straipsnis pasiekė svetainę, užderėjo ir dar kelios vakaronės: džiaugiamės galėję pristatyti Lietuvą filologams ir Erasmus studentams iš įvairiausių pasaulio kampelių!

Studijuoti ir studentauti (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Molėtų astronomijos observatorijoje apdainavę nepaprasto grožio rugpjūčio dangų, ratiliokai grįžta į sostinę, bet nenuleidžia akių nuo padangių ir toliau kyla į žvaigždes kartu su Alma Mater pradėdami naujus mokslo ir studijų metus! Sveikiname visą Vilniaus universiteto bendruomenę, o ypač pirmakursius, pasirinkusius drąsiai ir smalsiai žvelgti nežiniai į akis, kantriai ieškoti atsakymų ir dar puikiai praleisti laiką pakeliui – įspūdingų atradimų!

Į universitetinį gyvenimą siūlome nerti nedelsiant – tam skirta pirmakursių integracijos savaitė. Jos renginiuose dalyvausime ir mes, „Ratilio“: susitikime ketvirtadienį 19 val. Didžiajame kieme – šokiai ir atpalaiduos, ir padės naujų draugų susirasti. O jei pajausi, kad folkloras būtų mielas laisvalaikis dažniau nei vienkartinėmis progomis, kviečiame rugsėjo 11 d. 18 val. užsukti į Didžiąją Aulą – susipažinsime ir į „Ratilio“ šeimą priimsime.

Rugsėjį „Ratilio“ suksis ne tik Universiteto erdvėse; sklinda gandas, kad iškrakmolintos rankovės ir išblizginti auliniai gurgždės LRT ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koridoriais – apie tai netrukus...

Laukiam prisijungiant! (J. Slipkauskaitės nuotr.)

 

/iš archyvo (J. Slipkauskaitės nuotr.)

„Hinc itur ad astra!“ – savo auklėtiniams žvaigždes žada Vilniaus universitetas. Pasirinkę fakultetą, studijų kryptį, nusižiūrime savo laimės žvaigždę perkeltine prasme, bet kartu ir iš tiesų pasirenkame tam tikrą žvilgsnį į pasaulį, taip pat ir į dangaus kūnus: argi juos vienodai mato astronomas, religijotyrininkas ar literatas? Folkloro ansamblis „Ratilio“, sveikindamas Alma Mater 440-ojo gimtadienio proga, nusprendė įsigilinti į jubiliejaus renginiuose vis atsispindinčią žvaigždžių temą ir, pateisinant universiteto lotynišką vardo kilmę (lot. universitas – visuma), papildyti įvairių disciplinų objektyvus dar vienu – folkloro – objektyvu. Rugpjūčio 30 d. 20.30 val. kviečiame atvykti į Molėtų astronomijos observatoriją, pakelti akis į dangų ir klausantis dainų bei sutartinių koncerte „Mėnuo Saulužę vedė“ išvysti dangaus kūnus kitaip.

Esame dėkingi Universitetui, kad suteikė galimybę pasiruošti koncertui ir dar vienam, 52-ajam, ratiliavimo sezonui. Jau pirmadienį Kulionių kaime pradedame stovyklą, kurioje turėsime progą iš arčiau susipažinti su astronomija ir etnokosmologija: naktinį dangų stebėsime kartu su Sauliumi Lovčiku, Jonas Vaiškūnas pasakos apie astronomines ištakas senovės baltų pasaulėžiūroje, lankysimės observatorijoje ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Didelį dėmesį skyrę koncerto programos rengimui, stovyklos savaitę išnaudosime ir bendriesiems folkloro atlikėjo įgūdžiams ugdyti. Pirmiausia muzikavimo ryla, kanklėmis, įvairiais dumpliniais ir pučiamaisiais instrumentais pamokėles ves ansamblio vadovai ir nariai: mokantys mokys nemokančius! Ne mažiau laukiame ir kviestinių lektorių: 2020-aisiais atsigręšime į vieną žinomiausių folkloro pateikėjų Petrą Zalanską, tad prof. dr. Ryčio Ambrazevičiaus dzūkų dainavimo ypatumų mokymai bus ypač naudingi, o režisierė Felicija Feiferė paklos tvirtus scenos meno pagrindus, kuriuos pravartu pasikartoti net ir scenos nemažai ragavusiems. Tikimės, kad darbingos repeticijos ir turiningas laisvalaikis dar labiau suburs kolektyvą ir leis pradėti mokslo metus arčiau žvaigždžių.

Julija

„Ratilio“ muzikantai (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Liepos 31–rugpjūčio 4 dienomis vykusioje XVI Tradicinių šokių stovykloje (TŠS) ratiliokai vėl buvo gausiausiai atstovaujantys savo ansambliui. Jau tapo tradicija kasmet rugpjūčio pirmąjį savaitgalį vykti vis į kitą šalies kraštą mokytis šokių ir linksmintis naktišokiuose. Tiesa, šiųmetė stovykla pirmą kartą rengta toje pačioje vietoje kaip ir pernai – Aukštaitijoje, poilsiavietėje prie Pailgio ežero. Man tai buvo antroji stovykla, tačiau šįkart joje dalyvavau kaip muzikantė. Ratiliokams irgi buvo naujų patirčių, kadangi šiemet čia ne tik linksminomės, bet ir vedėme šokių mokymus.

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top