21 ratiliokas, 20 dienų, 15 koncertų,7 skrydžiai, 5 eisenos, 4 masinės nuotraukos saulėkaitoje, 3 viešbučiai, 2 mišios ir 1 dusyk prapuolęs lagaminas – taip skaičiais būtų galima reziumuoti ilgai lauktą „Ratilio“ kelionę į Meksiką. Ir visgi faktų atrodo per maža tokiai tolimai, sodriai įspūdžių Odisėjai į liepos 30–rugpjūčio 14 dienomis Sakatekase ir kituose Meksikos miestuose vykusią tarptautinę Folkloriadą. Juolab kad asmenukių su žiūrovais, kremo nuo saulės sluoksnių, marškinių skalbimų, suvalgytų tortilijų, išlūkuriuotų valandų ar nuvažiuotų kilometrų jau ir suskaičiuoti neįmanoma. Verčiau kliautis pačių ratiliokų pasakojimais.
 
Žiūrovų dėmesys – nuo pirmų eisenų

Pasirodymų maratoną Folkloriadoje pradėjome eisenomis. Oficialus festivalio atidarymas vyko Sakatekaso stadione, kuriame pražygiavo margutėlis šalių paradas. Tarsi olimpiečiai buvome sutikti skanduotėmis, plojimais ir dideliu užrašu „Welcome“. Toks dėmesio antplūdis, turint omeny prieš renginį vykusias maudynes fotoaparatų blykstėse, mažumėlę trikdė, tačiau antrojoje eisenoje Sakatekaso gatvėmis jautėmės kur kas geriau – matyt dėl to, kad buvome savam kaily: muzikantai į instrumentus įsitvėrę, šokėjai – į vienas kitą. Net ir sukantis fokstroto žingsniu pro akis neprasprūdo senamiesčio grožis ir susirinkusių žiūrovų šiluma. Džiugino net tik gausybė draugiškų šypsenų, skanduojamas „Lituania“, bet ir betarpiškas bendravimas: jei pamojuosi, visada, net iš balkonų, atmojuos atgal. Ypač pasiteisino šokis „Kuchanuška“ –vietiniai patys tiesė rankas papliauškėti kartu su mumis. Nenuostabu, kad „Kuchanuška“ tapo savotišku eisenų hitu ir buvo lygiai taip pat smagiai trypta Kordoboje bei Meksike.

Meksika
 
Po koncertą kasdien: nuo archajiškų sutartinių iki publikos šokdinimo

Kaip pirmosios eisenos, taip ir pirmieji koncertai davė toną likusiems. Mūsų debiutas Meksikoje įvyko pagrindinėje Sakatekaso scenoje. Vakarui ruošėme ypač turtingą programą, stengdamiesi parodyti įvairiopą lietuvių folklorą. Nuskambėjo vokalinės ir instrumentinės sutartinės (skudučiais, lumzdeliais, Sekminių rageliais), pademonstruoti „egzotiški“ instrumentai (ožragis, dūdmaišis), gaudė burdoninė dzūkiška ir daugiabalsė žemaitiška dainos, sukosi rateliai, parodyti įvairių tipų ir regionų šokiai. Panašiu principu vėliau rengėme ir kitus pasirodymus, vis ištraukdami naujų kūrinių iš ansamblio sukaupto repertuaro. Buvome maloniai nustebinti „Bravo!“ šūksnių dvejinėms, trejinėms sutartinėms (niekad negali žinoti, ar sekundos patiks prie jų nepratusiai ausiai), bet galbūt klausytojų širdys jau būdavo užkariautos Godos ispanų kalbos...

Visgi koncertuodami įsitikinome, kad folklorą įgarsinti yra tikras iššūkis, tad antrą savaitę Kordoboje daugiau mankštinome kojas nei balso stygas. Net kapelų koncerte, kai mūsų muzikantai grojo nuo tvieskiančios saulės dangstomi skėčiais, nesusilaikėme nepašokę tarp žiūrovų.

Per dvi savaites būta visko: ir kaitros, ir neveikiančių mikrofonų, ir dainas užgožiančio varpų skambėjimo, bet rugpjūčio 10-osios koncertas Kordobos Dr. Manuel Suárez salėje atpirko nesklandumus ir vienbalsiai buvo išrinktas pačiu sėkmingiausiu mūsų pasirodymu Meksikoje. Tačiau folkloras – ne vien sceninis menas, o „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“, jei į linksmybes neįtrauktų ir publikos. Pabandę pašokdinti susirinkusius ir netgi sulaukę eilutės savanorių, mielai vakaronę pakartojome ir paskutiniame koncerte Meksike, taip savotiškai vainikuodami festivalį tautų draugyste ir tikra folkloro dvasia.
 
Proga reprezentuoti šalį ir prisidėti prie teigiamų pokyčių

Visuose miestuose – tiek Sakatekase, tiek Kordoboje, tiek Meksike – ratiliokams teko dalyvauti ne tik koncertuose ir eisenose, bet ir įvairesnėse veiklose. Visų pirma, žinoma, reprezentacinėse. Ansamblio atstovams teko garbė susipažinti ne tik su festivalio organizatoriais, bet ir su mus priėmusių miestų valdžios atstovais. Taip pat sudalyvauta ir dar neregėto masto fotografijose. Šis malonumas-pareiga kiekvienąsyk buvo ir nemenkas išbandymas – net ir ankstyvą rytą gerą pusvalandį rikiuojami kolektyvai iš daugiau kaip penkiasdešimties šalių iki „tikrojo“ kadro užfiksavimo spėjo pamesti ne tik ankstyvas šypsenas, bet ir paskutinius kantrybės lašus, o ką jau kalbėti apie tokią pramogą, kai saulė pasiekia zenitą! Užtat nuo pirmųjų nuotraukų iki paskutiniųjų viešnagės dienų visi, kokia kalba bekalbėtų, su vienodai rūgščia šypsena buvo išmokę skanduoti: „Uno, dos, tres – una mas!..“ Net keista pagalvojus, kad tokia, regis, kasdienė veikla galėjo palikti tokį gilų įspūdį.

Net kelissyk teko ir nemažesnė atsakomybė ne tik gražiai atrodyti, bet ir palikti ryškesnį istorinį pėdsaką: visi Folkloriados dalyviai jau pirmosiomis dienomis sudalyvavo medelių sodinimo akcijoje, o savaitę užbaigė atidarydami ekologinį parką bei atidengdami skulptūrą, įamžinančią muziką, įkvepiančią taikai (kiekvienas kolektyvas gavo ir po mažą šios skulptūros kopiją). Apskritai didelio užmojo renginių netrūko. Juk Pasaulinė folkloriada – tiesiog neeilinė proga pasidalinti patirtimis, kai į vieną vietą suvažiuoja bendrų idėjų vienijami žmonės iš viso pasaulio. Jaunimo forumas-konferencija, orientuota būtent į jaunąją kartą, buvo turbūt pagrindinis tokio tipo susiėjimas, kuriame dalyvavo bei mintimis apie folkloro sklaidą galėjo dalintis ir „Ratilio“. Galiausiai, kultūrinėmis patirtimis teko pasipildyti ne tik pasaulietinėje erdvėje. Ir Sakatekase, ir Kordoboje ratiliokai drauge su kitų šalių atstovais dalyvavo Šv. Mišiose (nors truputį suprantantys ispaniškai galėjo pasidžiaugti, kad ir šiame krašte jos tokios pat, kaip namie), kur giedojo ir senąsias lietuviškas giesmes – kantičkas. Regis, paskubomis atgaivintos, bet asmenine bei kolektyvine patirtimi pastiprintos, jos visavertiškai papildė įvairialypį iš charakteringų tradicinių bei jau gerokai naujesnių giesmių sumegztą audinį.
 
Gilyn į kasyklas – aukštyn ant piramidžių

Nors Meksikoje nemaža dalis laiko buvo skirta įvairiausiems renginiams arba tiesiog pabuvojimui viešbutyje, vis tiek gavome progų kiek plačiau pažinti vietovių, kuriose buvome, istoriją ir kultūrą. Turbūt ryškiausią įspūdį iš matytų miestų paliko mūsų pirmoji stotelė – Sakatekasas. Aplinkui plytėjo kalnuotos vietovės, nusėtos kaktusų, tačiau pats miestas atrodė tarsi oazė – dailus, jaukus senamiestis su ispaniško stiliaus katedra ir daugybe bažnyčių bokštų. Pasakojama, kad XVI a. miestas įkurtas aplinkiniuose kalnuose radus sidabro. Todėl pasitaikius progai nusileidome į sidabro kasyklas – dabar jau neveikiančias – pamatyti, kokiais iš tiesų būdais išgaunamas šis metalas, susipažinti su sąlygomis, kuriomis tekdavo dirbti kasėjams. Kitas kultūrinis taškas – Sakatekaso muziejus su galybe tradicinių meksikietiškų kaukių, medinių skulptūrėlių ir apeiginių dekoracijų.

Antra mūsų stotelė – savo klimatu tropikus primenanti Kordoba, kur išėjęs į lauką permirksti prakaitu nuo pat pirmos minutės. Tai tikra tiesa – vidutinė oro drėgmė čia siekia 80 procentų, o temperatūra – apie 37 laipsnius. Trumpomis atokvėpio valandėlėmis nuo festivalio renginių gavome progą pašmirinėti siauromis šio miestelio gatvelėmis, taip pat apsilankyti kavos muziejuje. Regionas garsėja savo kavos plantacijomis ir čia parduodama aukščiausios rūšies kava, o kavos muziejuje galima ne vien pasiklausyti apie tai, kaip mūsų puodeliuose atsiranda šis kvapnus gėrimas, bet ir jo padegustuoti.

Kaip vyšnaitė ant torto kelionę papuošė pasivaikščiojimas Teotihuakane – pirmaisiais mūsų eros amžiais klestėjusiame mieste su dangų remenčiomis piramidėmis, dabar globojamame UNESCO. Užsiropštus stačiais laiptais ant Saulės piramidės, daina nejučiom pati suskambėjo, savotiškai palydėdama svečią kraštą ir primindama, kad netrukus metas namo.
 
Spalvingą Meksikos paveikslą atskleidė sutikti žmonės

Sugrįžus pasakoti buvo ką. Pirmiausia – apie maistą  (juk Meksikos virtuvė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą!). Nors kolektyvui ir sunku buvo priprasti prie neįprasto mėsos kiekio, raudonųjų pupelių kaip garnyro prie visų patiekalų ir kukurūzinių paplotėlių įvairiausiomis formomis (tacos, quesadilla, enchillada, gordita, torta, burittos), tačiau buvo galima įvertinti skirtumus ir lepintis egzotiška virtuve. Gatvės turgely ragavome kaktuso vaisių, kurie nulupti panašūs į kivius, o skonis kaip arbūzo ir agurko mišinio (vadinami tuna, gali būti raudoni arba žali). Taip pat gvajavos ragavome kiek tik tilpo ir irgi įvairiais pavidalais: gvajavos vaisius atrodo kaip didelis svarainis, skonis sunkiai nusakomas, tikrai reikia paragauti.

Ne be reikalo sakoma, kad svetimą šalį norint pažinti, reikia aplankyti tris objektus: bažnyčią, kapines ir turgų. Aplankėme visus tris, bet turgus, kaip žinia, įdomiausias, nes tikrasis gyvenimas tenai juk ir verda. Suvenyrų turgeliai tokie jaukūs ir malonūs derėtis ir galima, ir reikia, ir smagu. Kordobos turgus išsiskyrė plačiausia kvapų ir emocijų amplitude: tradiciška kvadratų sistema, siauri praėjimai, maistas pramaišiui su buitiniais rakandais ir rūbais, o tat ir padarė didžiausią įspūdį, kai žalios mėsos kvapas sutraukia skrandį, o prieskonių krepšiuose ir tarakoną užmatai. Su tarakonais ir daugiau susidūrimų buvo, tokių kaip gatvėje prabėgant šaligatviu ar net ant scenos, kai meksikietiški trypimai juos prajudina taip, kad net apduję po sceną laksto.

Vis dėlto tikras krašto gyvenimas atsispindi žmonėse. Mums skirti palydovai buvo toks gražus ir nuoširdus Meksikos veidas, kad norisi ir juos, ir pačią šalį minėti tik geruoju. Pirmoji kultūrinė patirtis – tai pažintis su mūsų draugiškuoju virėju Adolfo, kuris, pasirodo, gyvenime yra ir charro (meksikietiškas kaubojus, laso asas). Žinoma, bandėme ir mes sukti lasą, o Marytė (taip meiliai praminta mūsų jaunutė gidė) pamokė meksikietiško trepsėjimo ir kiekvieno vakarėlio country mexican dance, kurį, kaip vėliau įsitikinom, tikrai šoka kiekvienam vakarėly. Pavyzdžiui, tradiciniame vakare Kordoboje, kurio programoje buvo dar ir puiki mariachi grupė, apėjusi ir apdainavusi visus stalus, jodinėjimas mechaniniu buliumi ir pinjatos daužymas. Kad meksikiečiai be galo paprasti ir draugiški, įsitikinom ne kartą, bet ypač paskutinę dieną Meksike, dalyvaudami vietinės bendruomenės pastangomis suorganizuotame koncerte, kur savanoriai buvo ansamblio nariai, pietus ruošia ansamblio vadovės ir mūsų gidės mama su anūkais ir kaimynėm, o žmonės, didelių lėšų neturėdami, laimingi ir optimistiški.

Dėkojame Vilniaus universitetui už galimybę išvykti į kelionę, praturtinusią margiausiais įspūdžiais.

Julija Vilkaitė, Adelė Vaiginytė, Jūratė Šutaitė, Goda Sungailaitė
 
Pasaulio žvilgsniams krypstant į Rio Olimpines žaidynes, kiek šiauriau, Meksikoje, Sakateko mieste, vyko Pasaulinė Folkloriada. Festivalis surengtas penktą kartą – į Sakateką jis sukvietė beveik 50 šalių, tarp jų ir Lietuvą.
Idėja sukurti renginį, kuris suburtų tradicinės kultūros puoselėtojus iš viso pasaulio, kilo 1991 – aisiais Shmuel'iui Bialik'ui. Pirmoji Folkloriada įvyko 1996-aisiais Nyderlanduose ir nuo to meto rengiama kas ketverius metus Tarptautinės folkloro festivalių organizacijos tarybos (CIOFF). Įkurta 1970 metais, CIOFF organizacija vienija 118 šalių, rūpinasi folkloro apsauga ir sklaida. Ši organizacija neseniai tapo oficialia UNESCO partnere.
Folkloriada ne tik vienija savo šalių kultūrą skleidžiančius folkloro mylėtojus, bet ir vykdo taikdarystės misiją. Kaip teigė CIOFF pirmininkas Phillipp’as Beaussant’as, „pastarųjų įvykių sukrėstame pasaulyje, kuriame terorizmas paniekina bet kokią pagarbą gyvybei, CIOFF kelia taikos vėliavą ir ištikimai laikosi savo moto „už kultūrą, kuri neša taiką“. Jis pabrėžė, kad tradicinių kultūrų pažinimas, sklaida ir pagarba joms nepaisant skirtumų padės puoselėti taiką pasaulyje.
Lietuva šiame renginyje dalyvavo antrą kartą po 20 metų pertraukos. Šiemet Folkloriadoje Lietuvai atstovavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, vadovaujamas M. Ričkutės ir K. Aponavičiutės. Liepos 31 - rugpjūčio 7 dienomis kolektyvas pristatė šalies regionus, jiems būdingas dainas, šokius, instrumentinę muziką, ypatingą dėmesį skirdamas sutartinėms, įtrauktoms į UNESCO saugomo nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Daugiau informacijos „Ratilio“ Facebook paskyroje.
Nuotraukos – Julita Slipkauskaitė
Julija Vilkaitė, Jūratė Šutaitė
 
Ratilio Folkloriadoje
Įsisiūbuojant atostogoms, atrodo, sulėtėja gyvenimo ritmas, o vieni įspūdžiai užkloja kitus. Ratiliokams atostogų metas kiek vėlavo ir, galima sakyti, prasidėjo tik po Rasų, pakrikštijus naujuosius narius. Nespėjusieji išsivažinėti po savo gimtines ar sodybas birželio 26-osios vakarą sutikome VU Didžiajame kieme, kuriame Northwest Associated Arts organizacijos chorui iš JAV, Sietlo, trumpai pristatėme visų Lietuvos regionų dainas, sutartines, tradicinius šokius ir žaidimus. ChoralSounds Northwest choristai buvo tik prieš kelias valandas nusileidę Vilniuje, dar kiek besiblaškantys dėl skirtingų laiko juostų, vis ieškojo kur prisėsti ar net prigulti ant Didžiojo kiemo grindinio, bet nenuleido akių ir nenukreipė ausų nuo mūsų atliekamų tradicinių kūrinių. Vėliau taip pat smagiai įtraukėme juos į žaidimų ratelius ir net pabandėme pamokyti sutartinių. Gal net ir pavyko!
Pasibuvę universiteto kiemelyje kartu keliavome vakarienės į jaukų ir folklorui draugišką „Būsi trečias“ restoraną paragauti tradicinių lietuviškų gėrimų ir maisto, jaukiai pabendrauti. Nors su svečiais iš JAV matėmės pirmą kartą, bet dauguma iš mūsų greitai radome bendrų temų pokalbiams, gavome progų papasakoti apie Lietuvos istoriją, buvusią santvarką ir Nepriklausomybės išsikovojimą ir, panašu, palikome labai gerą pirmąjį įspūdį.
Sėdėjusiems arti skambiabalsio Viliaus galėjo tekti kiek prisidengti ausis, bet dainos tikrai skambėjo plačiai ir, manau, pavirpino ne tik mūsų širdis. Jeigu kas būtų sugalvojęs rengti dainų konkursą, tai, ko gero, svečiams nebūtume palikę jokių vilčių savo repertuaro įvairove. Tądien tiesiog supažindinome su mieliausiomis mums patiems dainomis, kurias ir jie kartu dainavo. Buvo smagu.
Pirmadienį, birželio 27 d., ChoralSounds Northwest choras savo turą po Baltijos šalis pradėjo koncertu Šv.Kazimiero bažnyčioje. Galbūt pirmas jų „blynelis“ po ilgos kelionės ir keliais „žaliais“ debiutantais ir nebuvo pats tobuliausias, bet pilnai bažnyčią užpildžiusiems žiūrovams paliko labai gerą įspūdį ir susilaukė šilto palaikymo. Trumpus atlikėjų įspūdžius ir šio koncertų turo vadovo Dr. Geoffrey Paul Boers mintis apie gastroles Baltijos šalyse galima pažiūrėti čia: filmukas.
Na o artėjančio 50-mečio proga „Ratilio“ buvo pakviesti gastrolėms į JAV, kur mus mielai paglobotų ChoralSounds Northwest nariai, o galbūt sugalvotume ir kokią nors jungtinę programą. Laikas parodys.
Andrius
Joninės atėjo ir praėjo su didele karščio banga, o kartu su jomis – ir „Ratilio“ naujokų krikštynos. Nors šįmet nebuvo tradicinio Joninių lietaus, kiti ritualai – vainikų pynimas, mėtymas, leidimas upe ir dainavimas tamsoje – buvo atlikti su entuziazmu. Pakrikštyti penki naujokėliai: Jonas, Karolis, Vladas, Milda ir Aušra. Ar geras derlius, pasakys senbuviai, bet mes, „pakrikštytieji“, džiaugiamės tapę naujaisiais ansamblio nariais ir, atrodo, išvengę kelių krikštynų užduočių. Ačiū!
Aš į „Ratilio“ atėjau paskutinę repeticiją prieš Kalėdas (iki tol jau gal tris kartus buvau susiruošusi ateiti, bet internetiniame puslapyje patikrindavau ir sužinodavau, kad kaip tik tądien ratiliokai kažkur koncertuoja). Pasijutau pakliuvusi į autentišką, gyvą folkloristų būrį, iškart pradėjau mokytis naujų dainų ir šokių melodijų. Per krikštynas supratau, kaip suvienija daina, kurią ir esami, ir buvę ratiliokai žino; kai dainuoji ne todėl, kad reikia; kai dainuoji sušalęs prie upės, o ne grįžti atgal; kai sužimba akys kažkam prisiminus senokai dainuotą dainą. Ir štai tokie žmonės praneša, kad dabar mes visateisiai ansamblio nariai, 2016-ųjų karta! Žinoma, po priesaikos. O ji buvo tikrai rimta; net nejauku dabar prisiminti, kiek daug iš mūsų, kaip tikrųjų narių, tikimasi – pavyzdžiui, padėti seniūnui, jam dar nepaprašius. Pamėginsime.
Aušra
 
Rasos 2016
Kaip ir kasmet, akys ir ausys negalėjo atsidžiaugti „Skamba kanklių“ garsų, spalvų ir ritmų gausa.
Pradėjom su trenksmu – ir vyresni, ir jaunesni parodė savo kojų miklumą varžydamiesi „drabnukės“ ir valso varžytuvėse. Net mudvi su sese prisijungėm prie norinčių patrepsėti – uoj, kaip smagu buvo! Artėjant savaitgaliui Vilniaus senamiestis aidėjo nuo vyrų balsų, o Bernardinų sodas traukė visus, kuriuos žavi išskirtinis sutartinių skambesys.
„Pirš man iš Danskos“ – taip, pritariant smuikui, kanklėms ir lumzdeliui, mintimis iš VU Teatro salės nukeliavome prie jūros. Vėliau Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai apsigaubė vienbalsių dainų melodingumu, širdis ir veidus pažymėjo prisiminimai, klausantis tarsi pačių partizanų lūpomis skaitomų ir dainuojamų tekstų. O kokių svečių šįmet sulaukėm! Ausis džiugino įspūdingų balsų savininkės iš Latvijos, išskirtiniais ritmais stebino italų būgneliai, o ką jau kalbėti apie slovėnų šokių žingsnelių lengvumą (ir netikėtą kai kurių šokių panašumą į lietuviškus :)).
„Skamba kankliai“ vainikuoti visų festivalio dalyvių eisena. Nors netikėtai prapliupęs lietus žliaugė skruostais, ratiliokų jis neatbaidė – dainuodami dainą po kitos, toliau (tik dabar jau šlapi) smagiai žingsniavome senamiesčio grindiniu. Per visą aikštę nuskambėjo bendra daina – nuaidėjo dar vieni „Skamba skamba kankliai“...
 
Agnė
 
ssk2016