Kaip ir kasmet, akys ir ausys negalėjo atsidžiaugti „Skamba kanklių“ garsų, spalvų ir ritmų gausa.
Pradėjom su trenksmu – ir vyresni, ir jaunesni parodė savo kojų miklumą varžydamiesi „drabnukės“ ir valso varžytuvėse. Net mudvi su sese prisijungėm prie norinčių patrepsėti – uoj, kaip smagu buvo! Artėjant savaitgaliui Vilniaus senamiestis aidėjo nuo vyrų balsų, o Bernardinų sodas traukė visus, kuriuos žavi išskirtinis sutartinių skambesys.
„Pirš man iš Danskos“ – taip, pritariant smuikui, kanklėms ir lumzdeliui, mintimis iš VU Teatro salės nukeliavome prie jūros. Vėliau Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai apsigaubė vienbalsių dainų melodingumu, širdis ir veidus pažymėjo prisiminimai, klausantis tarsi pačių partizanų lūpomis skaitomų ir dainuojamų tekstų. O kokių svečių šįmet sulaukėm! Ausis džiugino įspūdingų balsų savininkės iš Latvijos, išskirtiniais ritmais stebino italų būgneliai, o ką jau kalbėti apie slovėnų šokių žingsnelių lengvumą (ir netikėtą kai kurių šokių panašumą į lietuviškus :)).
„Skamba kankliai“ vainikuoti visų festivalio dalyvių eisena. Nors netikėtai prapliupęs lietus žliaugė skruostais, ratiliokų jis neatbaidė – dainuodami dainą po kitos, toliau (tik dabar jau šlapi) smagiai žingsniavome senamiesčio grindiniu. Per visą aikštę nuskambėjo bendra daina – nuaidėjo dar vieni „Skamba skamba kankliai“...
 
Agnė
 
ssk2016 
Gegužės 26 d. (ketvirtadienis)
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme (Vilniaus g. 41)
19.30 val. Oi, tu žirge, žirge. Pasidainavimo vakaras.
21.00 val. Šoksva mudu abudu. Polkos ir valso varžytuvės.
 
Gegužės 27 d. (penktadienis)
Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje.
19.00 val. Daunoj, eisim broliai. Tradicinis vyrų dainavimas.Dainuoja Vilniaus folkloro ansamblių „Jorė“, „Ūla“, „Dijūta“, „Ratilio“, „Intakas“, „Laukis“, „Radasta“, VISI“ vyrai.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme (Vilniaus g. 41)
21.30 val. Naktišokiai.
Bernardinų sode
20.00 val. Sutartinių takas. Dalyvauja Lietuvos sutartinių atlikėjai. 30 min.
Nacionalinio muziejaus kieme (Arsenalo g. 3)
21.00 val. Rimo rimo tūto. Sutartinių vakaras.
 
Gegužės 28 d. (šeštadienis)
Šv. Kotrynos bažnyčioje(Vilniaus g. 30)
15.00 val. Čiulba čiulbutis. Vienbalsio (monodinio) dainavimo tradicija. Dalyvauja: Adelė, Augminas, Lukas, Vilius, Milda P., Vladas – po 1 dainą.
VU Teatro salėje (Universiteto g. 3)
14.30 val. Pirš man iš Danskos.VU folkloro ansamblis “Ratilio” koncertą skiria L. M. Rėzos 240-osioms gimimo metinėms.
 
Gegužės 29 d. (sekmadienis)
S. Daukanto aikštėje
19.00 val. Jau sutema temela.Baigiamasis festivalio koncertas. 5 min.
Senamiesčio kiemuose, skveruose, gatvėse, parkuose
16.00–18.00 val. Prašom, svečiai, kieminėt. Tradicinės dainos, šokiai ir muzika.
    Ratilio: 17.20-17.40 Prie Šv. Jonų bažnyčios
18.30 val. Festivalio dalyvių eitynės (iš Rotušės a. į S. Daukanto a.)
 
Gegužės pirmąjį savaitgalį vyko studentų folkloro festivalis „O kieno žali sodai“. Tai vienas iš tų renginių, kur folkloristai yra ir dalyviai, ir žiūrovai. Galima pasirodyti, į kitus pažiūrėti ir pasidžiaugti bendraminčių kompanija. Penktadienio dieną dalelytė „Ratilio“ kolektyvo šurmuliavo Mykolo Romerio universitete, o vakare vyko koncertas – gegužinė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Tai buvo puiki galimybė drauge padainuoti, pasakotojams parodyti tarmių grožį, o muzikantams pasišokti. Šeštadienį rinkomės Vilniaus Kolegijoje, kur po „Aitvaro“ spektaklio ėjome pasimokyti kas dainuoti, kas sutartinių giedoti, kas smuikais griežti. Belaukdami žygio po Vilnių ratiliokai spėjo ir polką sušokti. Tada išvažiavome sostinės apžiūrėti. Kiek jos dar nematyta, kiek nežinota! Aplankėm piliakalnius, ežerėlius ir grįžome į Verkių dvarą, kur vyko festivalio pabaigos šaukiniai.
Ant Rokantiškių piliakalnio geografė, žygeivė, kultūrologė Nijolė Balčiūnienė pasakojo istoriją apie ten buvusį dvarą. Stovi ir bandai įsivaizduoti, ką matė Goštautai ar Pacai, kai dar nebuvo geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva. Jau seniai girias pakeitė fabrikai, bet senolių dvasia, jų ryžtas saugoti savą kultūrą ir papročius vis dar tebejuntamasiš aukštai žvelgiant į Vilniaus žalius sodus.
Milda Pieškutė
o kano zali sodai 2016
„Jurgelaitis joja, ratiliokai groja“ – su šet lenksm gaid ir prasidėje linksmasis Jurginių savaitgals. Nu ne visai... Prieš tai, aišku, reikėje atvažiuot į Palango, o ylgos kelionės visad kūpinos gerų akimerkų: begaline dain, kep Jons vis nepavargst plaktukų skaičiuot, begaline vairuotoja muzek, begalins užkandžiavems ir daug ketų begalinių linksmybių.
Visiška netikėta mum pasityka Jurginių ryts – toks saulėts, kokia kaži ar kas tikėjes. Ves apsitaisem garderobo ir nužingsniavam lenk Kurhauza, kur susitika ves kolektyva. Kiekviens graže prisistate ir prasidėje bendr eisen iki parka. Čenai ves tvarkinga sustojam aplenk ežero ir pradėjem rodet, ko mokam. Nu aišku, būten paminėt, kad šita ceremonej aplenk ežero gavas kep ne kelių žmonių, o kelių kolektyvų sutartine – kas kadom spėje, tadom ir dainava (pasitaika, kad iš karta spėj ir kel kolektyva). Da įsimintinesns – bandems sudaryt bendro ratel iš vesų kolektyvų. Če buva tekr didels iššūks, ne veltui jes nelaba pavyka... mes vis tiek išsiskaidem į atskers ratels ir šokam savaip.
Svarb paminėt, kad Palangoj yr aukšts kalnas, vadinams Birot, tode jį pagerbem dainom, o mergaitės da i gėlets dėlioje i žvakots dege kalna papėdėj tikėdamos, ka Birute padės jom ištekėt (bet mana gėlyte „pasiklyda“). O visa rengine kulminacij vyka pre jūros, kor Jurgs nužude trigalve slibino, katro buva sukūre ves dalyve susikybe rankom. Trigalve slibina nužūdems man simbolizava tarsi mūsų vesų „išlaisvinimo“, po kuria mes išlekem į naktišoks, kor trypem, kiek tik pajėgem. Kiek pailsė nuėjem kiaušinienės kept – buvam toke alkan, kad net „Labinge“ kiaušens suvalgem. Soče pasistiprinė vėl lėkem šokt. Tik šes metas aušros nesulaukem, muset dėl ta, kad mūsų Aušr per ankst išėje golt...
Jurgins užbaigem susikaupė – dalyvavam mišios, kor giedojem giesms Šv. Jurg. Ors po šeštadine nebeatrode toks miels, linoje, šalde ir visep kitep bande mūsų kantrybė, kol mes klausem pamoksla api meilo – api tai, kep svarb pirmiau žmogų pamilt, o ne jį pažint. Tep mes palydėt meilos ir išvažiavam atgal į Vilnių.
 
Laura Remeikaitė
 
Palanga 2016 1
Palanga 2016 2
Šiemet švenčiame 240-ąsias žymaus lietuvninko Liudviko Martyno Rėzos gimimo metines, kurioms paminėti paruošėme naują programą pavadinimu „Pirš man iš Danskos“. Ją pristatėme balandžio 6-ą dieną, Vilniaus folkloro ansamblių perklausoje festivaliui „Skamba skamba kankliai“. Dainavome Klaipėdos krašto dainas, Rėzos taip brangintas ir ne viename tome užrašytas. Vienbalsės vaikinų ir merginų dainos, atliekamos pritariant kanklių, lumzdelio ir smuikų garsams, nejučia nešė į Mažąją Lietuvą ir vėjo gairinamą Pamarį. Dainas keitė šokiai – grakštūs ir puošnūs, kaip tie lietuvninkų tradiciniai apdarai. Šokėjams muzikantai grojo ir tradiciniais Klaipėdos krašto instrumentais: ratukine ryla, dambreliu.
Peržiūroje parodėme ne visus išmoktus kūrinius, tad kviečiame ateiti pažiūrėti ilgesnės programos ir kartu su mumis nusikelti į Liudviko Rėzos kraštą per gegužės 26-29 dienomis vyksiančius folkloro „atlaidus“ – festivalį „Skamba skamba kankliai“.
Modesta
Pirš man iš Danskos