Į ratą įsukti ir maži, ir dideli! Pasiruošę polkai su ragučiais?

Pirmąją žiemos dieną baltais apsnigtais keliais „Ratilio“ kompanija išsiruošėme į Rūdiškes, kur mūsų laukė Advento vakaronė. Šiltai priimti Rūdiškių kultūros centro, buvusios ratiliokės Augustės Gaidytės-Palaitienės, folkloro ansamblio „Diemedis“ ir miestelio gyventojų, kartu šokom, dainavom ir žaidėm. Man tai buvo labai graži ir nauja patirtis, nes prie ansamblio prisijungiau šį rugsėjį, folkloras, nors visad artimas širdžiai, bet labai mažai pažįstamas, kiekvienas koncertas palieka vis naujus įspūdžius, o šis dar buvo ir pirmoji, nors ir netolima, išvyka.

Viena gražiausių vakaronės patirčių – dviejų kartų susitikimas ir pasidalinimas. Vakaras prasidėjo parodos atidarymu – pristatyti rūdiškietės Valentinos Golubevos kryželiu siuvinėti darbai. Neįtikėtino kruopštumo ir, manau, begalinės kantrybės įrodymas – darbų grožis ir gausa nustebino kiekvieną, net miestelio gyventojus, pažįstančius autorę. Po to dzūkiškomis dainomis, žaidimais ir pasakojimais dalijosi „Diemedis“, o vakaronę įsiūbavo „Ratilio“. Būtent šis dviejų ansamblių susitikimas mane labiausiai palietė. Nors pirmasis ansamblis senjorų, antrasis – studentų, abu tryško veržlumu, energija, ir visiems buvo smagu kartu šokti ir žaisti. Labai įstrigo vienos močiutėlės, jau visai sunkiai bejudančios, spindinčios akys, atrodo, nuolatinis žavėjimasis viskuo, kas ją supa. Vėliau mūsų laukė gausus vaišių stalas ir raginimai valgyti, valgyti dar, valgyti daugiau, „nes tokių gardumynų grįžę į Vilnių negausit.“ Sãva, visai kaip kaime pas močiutę...

Džiugu, kad tokių ir kitokių patirčių dar daug priešaky. Nieko nelaukdamas „Ratilio“ kviečia susitikti dviejose Advento vakaronėse: gruodžio 16 d. 17 val. Kairėnų botanikos sode ir gruodžio 17 d. 18 val. Vilniaus mokytojų namuose. Labai smagu susipažinti su tradicijomis ir dar labiau įprasminti Advento – susikaupimo, ramybės, laukimo – laiką. Gera vakarus leisti ramiai dainuojant, žaidžiant, buriant, o gal net truputėlį pašokant ir žinoti, kad kažkas seniau vakaro prieblandoje, už lango spaudžiant šaltukui darydavo tą patį.

Barbora
 (Rūdiškių kultūros centro ir J. Slipkauskaitės nuotr.)

Nuostabų, saulėtą ir giedrą lapkričio 17-osios vidurdienį susirinkome visi gražūs, tautiniais kostiumais nešini prie autobusiuko, kuris mus turėjo vežti į Uteną, į puikų renginį „Didela stora aukštaitiška vesalia“. Šventėje dalyvavo 10 kolektyvų, tarp jų – „Ratilio“, o su juo ir aš. Man tai nebuvo pirmas koncertas kaip ratiliokui, tačiau išvyka – pirmoji. „Ratilio“ lankau jau du mėnesius, bet atrodo, kad tikrai ilgiau – turbūt dėl to, kad koncertų yra beveik kiekvieną savaitę, o repetuojam antra tiek.

Buvome parengę po du liaudies kūrinius iš kiekvieno regiono: dainavome tikrai labai gražias dainas, šokome įvairius šokius: melnyką, šeiną, šeštinį ir nepakartojamąjį Mėmelio keturkinkį, apie kiekvieną regioną vis kokį žodelį pasakydavo nuostabieji Damilė ir Lukas. Programoje buvome paskutiniai, tad, kol laukėme pasirodymo, turėjome apsčiai laiko tiesiog drauge pabūti: juokėmės, nes buvo nuolat vis kažkas juokinga, kalbėjom, nes visi turime ką įdomaus pasakyti ir apie ką padiskutuoti, o per koncerto pertrauką Utenos muzikantams užgrojus polkutę, maršiuką, valsiuką, buvo tikrai labai nuostabu pašokti, pasidžiaugti tuo nepakartojamu dalyku, katras vadinamas Folkloru.

Gaila, tačiau man pačiam po koncerto nuotaika pasikeitė į skubėjimo ir galvojimo, kaip greičiau parvykti į Vilnių, nes dar turėjau dalyvauti kitame renginyje. Kol visi vaišinomės prie bendro stalo, jau baiminausi, kad nespėsim grįžti. Tačiau tikrai spėjom, ir kelionė buvo puiki.

Visą kelią atgal dainavome, o dainos kartu su bendraminčiais ir žmonėmis, kurie taip pat myli ir gerbia folklorą, yra labai džiuginančios ir keliančios pasitikėjimą mūsų tauta. Man labiausiai „Ratilio“ patinka žmonės, bendravimas, užkulisiniai dainavimai ir šokiai – tai mus sujungia, tai mus skatina judėti toliau, tai mums padeda tobulėti. Folkloras yra nuostabiausias dalykas, kuris man yra kada nutikęs gyvenime, ir dabar esu draugų apsuptyje, ten, kur jaučiuosi geriausiai ir nuostabiausiai. Ačiū, „Ratilio“, mes kaip visada nuostabūs ir smagūs. „Ratilio“, varyk!

Augustas

Didela stora aukštaitiška vesalia

Šventės dalyvių margumynas Utenos kultūros centro nuotraukų albume

„Didela stora aukštaitiška vesalia“

Visas būrys ratiliokų, Žiūrų kaimo dainininkų ir konferencijos dalyvių! Malena „Ratilio“ 50-mečio šventėje

Spalio 24 d. Seime vyko konferencija „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“. Tai buvo ne pirmas mano apsilankymas Lietuvos Seime, nes šiais metais dalyvavau XVI Pasaulio lietuvių bendruomenės kongrese kaip Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos atstovė, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Trečiadienį, išklausiusi ypatingų liudijimų apie folkloro ansamblius ir apie kitus kultūrinius judėjimus prieš ir po Nepriklausomybės atkūrimo, šokau ir dainavau su „Ratilio“, ir galiu pasakyti, kad jausmas, apimantis dainuojant ir šokant, buvo daug stipresnis.

Lankau šį ansamblį jau apie dešimt mėnesių ir per visą šį laiką išmokau unikalių dalykų, sužinojau apie autentišką lietuvių kultūrą. Dainuoti ir šokti man nelabai sekasi – esu baigusi meno mokyklą, ir kiti dalykai, pavyzdžiui, marginti kiaušinius arba karpyti karpinius, man sekasi geriau, bet nepasiduodu ir vis tiek bandau. Kartais ratiliokai man padeda, raiškiai dainuoja šalia manęs, kad aš galėčiau prisiminti žodžius. Koncerte pamiršau šokį ir susinervinusi paklausiau ansamblioko: „Į kurią pusę man reikia suktis?“, o jo atsakymas buvo: „Pagal saulę“... Supratau, kad man dar reikės išmokti daug dalykų.

Mano močiutė visada dainuoja dainas, kurias jos mama atvykusi į Argentiną dainavo su savo seserimi. Mano mama – muzikos mokytoja ir vadovavo ansambliui lietuvių bendruomenėje. O dabar man patinka dainuoti, nors kartais negaliu prisiminti visų žodžių. Vis pagalvoju, kaip norėčiau grįžusi į Argentiną dainuoti su jomis arba galbūt įkurti Argentinos lietuvių folkloro ansamblį… Kaip svarbu išlaikyti žinių perdavimą iš kartos į kartą! Kaip svarbu rūpintis nematerialiuoju kultūros paveldu! Ypač šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali kultūrinė homogenizacija.

Malena

Vilniuje jau tryliktą kartą vyko tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“. Man jis vienas įdomiausių, labiausiai laukiamų festivalių, nes sutraukia puikius tradicinės muzikos atlikėjus iš slavų kraštų, Užkaukazės, tolimiausių Rusijos kampelių, Vakarų Europos. Pakeliavus su „Ratilio“ po įvairiausius festivalius smagu žinoti, kad Lietuvoje yra tų konservatyvių folkloristų, kurie patys atlieka tik kiek galima autentiškesnį folklorą ir svečius kviečia tik tuos, kurie patiks išrankiesiems tokios muzikos fanams. Tai yra festivalis, kuriame jautiesi tikrai savas, nors ir kiek „egzotiškas“ (jei man svečių muzika yra egzotiška, tai jiems mūsiškė taip pat turėtų tokia būti, argi ne?).

Trečiadienį, spalio 10 d., su ratiliokais skubėjome į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kurioje įvyko A. Šenderovo kūrinio „Dedikacija“ premjera. Kūrinys pradėtas Gedimino laiško, kuriuo visų tautų pirkliai, amatininkai, riteriai kviesti įsikurti Vilniuje, ištrauka. Didžiojo kunigaikščio kvietimas 1323 metais nutiesė kelią Lietuvos sostinei tapti miestu, kuriame pinasi įvairios kultūros, ir šis Vilniaus daugiatautiškumas buvo dailiai atspindėtas „Dedikacijoje“, kurioje susipynė lietuvių, lenkų, žydų, rusų, gruzinų dainos. Po šio kūrinio Filharmonijoje prisistatė visi festivalio svečiai: profesionalūs liaudies dainų atlikėjai ir mėgėjai, universitetų studentai, vaikų ir šeimų folkloro ansambliai, dainų pateikėjos. Koncertą vainikavo bendra dalyvių daina.

Spalio 13-osios šeštadienį praleidome Vilniaus rotušėje. Ratiliokės giedojo dvejinę sutartinę, padainavome aukštaitišką šienapjūtės ir žemaičių dainas, parodėme tradicinę polką, pašokdinome mugėje besilankiusius žmones. Savo pasirodymą festivalyje baigę, kiek kam leido jėgos ir laikas, pasiklausėme rusų, italų, gruzinų ir estų dainavimo ir muzikavimo tradicijos.

Kiekvienais metais po festivalio vis pagalvoju, kaip man pasisekė, kad Lietuvoje gyvena ir į šalį atvyksta tokie nuostabūs žmonės, kurie išsaugoję savas unikalias tradicijas dovanoja progą jas pažinti.

Milda P.

„Pokrovskije kolokola“

Daugiau festivalio nuotraukų „Pokrovskije kolokola“ „Facebook“ paskyroje

Festivalio akimirkos

Ateis rudenėlis, neramios dienelės – taip prasideda viena ratiliokų mėgstama rekrūtų daina. Kaip neįtikėtinai dažnai nutinka su liaudies dainomis, prasidėjus rugsėjui šią eilutę galėjome pritaikyti sau. Renkantis į pirmas repeticijas galvoje turbūt daug kam sukosi mintys apie ansamblio dalią – dar nespėję išlydėti visų, pagal mainų programas išvykstančių į užsienio universitetus ar į kitas tolybes iškeliaujančių, jau ėmėme su šviesiom viltim laukti tų bičiulių, kurie kol kas dar tik būsimi, dar tik prisijungs prie ansamblio. Nors tai tik mano antras ratiliokiškas ruduo, esu tikra, kad naujų narių priėmimas yra vienas svarbiausių rudens įvykių. Galvodami, kaip čia sudominti kuo daugiau būsimų folkloristų, jau vėlyvą rugpjūtį ėmėme ruoštis prisistatyti antrus metus vykstančios pirmakursių integracijos savaitės renginiuose. Apsilankėme trijuose fakultetuose (VU MF, VU MIF ir VU FSF), kuriuose stengėmės parodyti folkloro daugialypumą: ir apie šokius, dainas bei kostiumų įvairovę papasakojome, ir instrumentų pademonstravome, ir tarmiškų žodžių paklausinėjome, o drąsiausi pirmakursiai galėjo pamėginti išpūsti skudutį, ragą bei ožragį. Kai kuriems stiprių plaučių savininkams tai pavyko iš pirmo karto, tad, kviesdami į ansamblį, suokalbiškai pamirksėjome jiems. Integracijos savaitę baigėme VU Didžiajame kieme, kur šiltą rugsėjo 6-osios vakarą praleidom šėliodami ir šokdami tradicinius šokius kartu su įvairių kursų studentais. Taip puikiai užsivedę naujam sezonui nekantriai laukiame, kokių naujų draugų, dainų ir nuotykių jis atneš.
 
 Rašė ir fotografavo Rasa
 
P.S. Nespėjai susipažinti su ratiliokais per integracijos savaitę? O gal išmėginęs ratiliokišką vakaronę norėtum pašokti dar? Puiki proga – akcija „Visas VU šoka“ rugsėjo 14 d. VU Didžiajame kieme! Na, o jei jauti, kad širdis ratiliokiškai plaka ir vieni šokiai jau nebepadės, visada laukiame tavęs prisijungiant!
 
ImprovizacijosŠokti smagiau nei stebėti;)

Artimiausi renginiai

„Dūzgiam Kalėdas sode!“

Sekmadienis, gruodžio 16, 17:00

Ei, Kalėda!

Pirmadienis, gruodžio 17, 18:00

Advento vakaronė su Vilniaus folkloro ansambliais

Nauja knyga

Nuostabus laikas

Ratilio 50

Go to top